Tačiau iš tikrųjų į bėdą yra pakliuvęs pats putinizmas. BVP augimas per menkas, kad šalis galėtų prisivyti išvystytos pramonės pasaulį. Gyvenimo kokybė užsispyrusiai nenori kilti. Nepakanka pinigų išlaikyti supervalstybės lygio ginkluotąsias pajėgas. Rusai atkakliai nesižavi verslo aplinka ir laiko pinigus bei šeimos narius užsienyje, kai tik gali. Sustabarėjusi politinė sistema irgi atrodo trapi. Protestuotojai Jekaterinburge laimėjo stebinamą pergalę prieš kontroversišką cerkvės statybos projektą. Mėginimas neteisingai apkaltinti tiriamosios žurnalistikos reporterį Ivaną Golunovą narkotikų laikymu ir platinimu buvo apmaudi nesėkmė.
Vis dėlto aplinkinis pasaulis toliau tiesia pagalbos ranką. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja nubalsavo atkurti Rusijos narystę, nepaisant karo Ukrainoje ir besitęsiančios šios šalies teritorijos okupacijos. Theresa May susitiko su ponu Putinu per Osakoje vykusį G-20 viršūnių susitikimą. Tokiu būdu siekta perduoti griežtą žinią, bet rusai savo televizijos ekranuose pamatė, kaip jų lyderis susitinka su viena iš svarbių tarptautinės arenos veikėjų. Taigi, gilus diplomatinių santykių įšaldymas, Britanijos taikytas Rusijai po pernykštės cheminės atakos Solsberyje, ilgai netvėrė.
Ponas Putinas dėl to pašaipiai šypsosi. Valstybę valdyti jam sekasi ne itin gerai, bet užtat jis yra šou meistras. Donaldas Trumpas, regis, priėmė Rusijos lyderio kvietimą apsilankyti Maskvoje per pergalės prieš nacistinę Vokietiją 75-ųjų metinių minėjimo iškilmes ateinančių metų gegužę. Amerikos prezidentas per spaudos konferenciją Osakoje nesąmoningai kartojo Kremliaus retorikos akcentus.
Pergalė priklausė ne „Rusijai“, o Sovietų Sąjungai. Dauguma kautynių vyko Ukrainos ir Baltarusijos, o ne Rusijos teritorijoje. Didelė dalis iš 25 mln. žuvusiųjų buvo ne rusai, o kitų tautybių žmonės, įskaitant šauktinius iš šalių, okupuotų Sovietų Sąjungos. Ir vargu, ar karo pabaiga žymėjo Rytų ir Vidurio Europos šalių išvadavimą – veikiau jau kitos okupacijos pradžią. Ši okupacija truko ilgiau ir kai kuriais atžvilgiais padarė daugiau žalos negu nacių valdymas.
Tai yra ne akademinės istoriografijos plonybės, o aktualūs šiuolaikinės geopolitikos klausimai. Jeigu sutiksite su Kremliaus perdėm supaprastintu, iškraipytu, užmaršiu karo laikotarpio naratyvu, sukelsite pavojų buvusių pavergtųjų tautų valstybingumui ir legitimizuositet Rusijos neoimperialistinius planus savo buvusių valdų atžvilgiu. Amerikos sąjungininkės regione tikėsis, kad kas nors iš administracijos per ateinančius 10 mėnesių turės galimybę apšviesti apie tai prezidentą.
Putino patyčios iš „liberalizmo“ ir arogantiško, nuo tikrovės atitrūkusio Vakarų isteblišmento turi būti vertinamos šiuo kontekstu. Tikslas yra primesti Rusijai parankią pasaulėžiūrą ir žlugdyti ją varžantį mąstymą. Kremliaus sąjungininkams kraštutinėje kairėje, kraštutinėje dešinėje ir tokiose šalyse kaip Vengrija labai patinka idėja, kad jie yra naujo politinio judėjimo priešakyje. Nereikia kreipti dėmesio į autokratiją, korupciją, neveiksmingumą ir, kai kuriais atvejais, valstybės išdavystę. Tiesiog įkvėpkit vėjelio iš rytų, kad pajustumėt autentiškos, išdidžios naujos politikos kvapą.
Putino trolinimas – vadinkime tai tikruoju vardu – taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų. Rusija užpuolė Ukrainą ir vėliau apie tai melavo. Ji numušė olandų oro lainerį – ir apie tai melavo. Ji panaudojo nervus paralyžiuojančią medžiagą Britanijoje – ir apie tai melavo. Ji kišosi į Amerikos rinkimus – ir apie tai melavo.
Vėl ir vėl Kremliaus nusikaltimai ir melas lieka nenubausti. Tai jau tampa įprasta, bet kodėl mes to nematome?
Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas
