„Čia susikūrusi labai graži ir stipri tėvų bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta, vyksta glaudus bendravimas tarp mokytojų ir tėvų, o iš to laimi vaikai. Ta bendrystė ir yra gražiausia”, – šypsosi V. Stukaitė.
Jau daugiau nei 12 metų veikianti lituanistinė mokykla, pradėjusi savo veiklą Pietų Londono Kroidono rajone su 20 vaikų, šiandien turi 3 skyrius, kuriuos šeštadieniais lanko virš 100 moksleivių, o jų skaičius nuolat auga.
Pomėgis organizuoti tapo lituanistine mokykla
Pašnekovė pasakoja, jog pradėti kurti lituanistinę mokyklą nebuvo baugu, nors tuo metu dar buvo sunku įvertinti, kokie iššūkiai laukia.
„Man visada patiko organizuoti, o lituanistinės mokyklos kūrimas irgi buvo tam tikras organizacinis darbas. Esu baigusi lietuvių kalbą ir etnokultūrą, tad atvykusi į Jungtinę Karalystę galvojau, kaip galiu panaudoti šią savo profesiją ir pomėgius. Tuo metu svarsčiau: etnokultūra – toks dalykas, kad gali rasti už ko užsikabinti net ir svečioje šalyje, bet lietuvių kalba – na, tikrai ne. Bet tuo metu buvau motinystės atostogose, auginau dukrą, natūraliai atėjo noras sukurti kažką, kas pasitarnautų ir jai. Taip gimė idėja kurti lituanistinę mokyklą“, – apie „Bitės“ gimimą pasakoja V. Stukaitė.
Mokyklos steigėja ir vadovė pasakoja, jog viskas prasidėjo nuo patalpų paieškų, o visa kita atsirado labai natūraliai. „Vieną dieną nuėjau į vieną vaikų centrą ir direktorė klausia: „Kada nori pradėti? Šį šeštadienį? Imk raktus.“ Negalėjau patikėti. Atsakiau, kad šį šeštadienį dar ne, bet duokit man du šeštadienius pasiruošti ir pradėsiu“, – pasakoja mokyklos įkūrėja.
Lituanistinės mokyklos veiklos motyvuoja tiek tėvus, tiek vaikus
Šiandien bendruomenė, besiburianti aplink „Bitės“ lituanistines mokyklas, tai daro dėl įvairių paskatų, o mokyklos komanda siekia įkvėpti tiek tėvus, tiek vaikus. V. Stukaitė pabrėžia, jog tėvų motyvacija leisti vaikus į lituanistines mokyklas yra įvairi: vieni siekia, kad vaikai galėtų laisvai bendrauti su seneliais ar kitais giminaičiais, kiti turi minčių grįžti į Lietuvą, kur gimtoji kalba bus būtina. „Jeigu vaikas jau yra mokykloje, vadinasi šeimoje yra kažkoks elementas, kuris motyvuoja ateiti“, – sako V. Stukaitė.
Kalbėdama apie mokinius, mokyklos įkūrėja pabrėžia, jog mažieji į mokyklą eina noriai. „Tėvai pasakoja, kad mažesnieji atsikelia net anksčiau nei reikia ir klausia: „Ar jau einam į „Bitę?“, o kartais net ir ne šeštadienį teiraujasi, ar jau šiandien yra „Bitės“ diena“, – šypsosi moteris.
Vyresnieji moksleiviai į lituanistinę mokyklą ateina ne vien tam, kad mokytųsi lietuvių kalbos, juos traukia ir bendruomenė, mokykloje kuriamos tradicijos. „Švenčiam valstybines šventes, Kalėdas, Velykas, artėja Vėlinės. Aš visada kviečiu, kad prie šių veiklų prisijungtų ir seneliai, giminaičiai, atvykę aplankyti vaikų iš Lietuvos. Tai yra nepaprastai svarbūs dalykai, kurie leidžia palaikyti ryšį,“ – pasakoja V. Stukaitė.
Mokyklos įkūrėja pasakoja, jog dar viena priemonė, kuri itin motyvuoja moksleivius – vasaros stovyklos, vykstančios Lietuvoje. Jų metu, bendradarbiaujant su kitomis lituanistinėmis ir Lietuvoje veikiančiomis mokyklomis, vaikai pažindinasi su Lietuvos istorija, tradicijomis, kalba. „Virtualiosios istorijos“ stovykloje kas vasarą susitinka 100 vaikų iš įvairių Europos lituniastinių mokyklų. Vaikai į ją atvažiuoja susitikti savo draugų. Juos visus sieja Lietuva.
„Tai yra nepaprastai gražus buvimas. Paaugliai prieina dar viduryje stovyklos ir klausia: „Kur bus kita stovykla?“. Man tai yra lakmuso popierėlis, parodantis, kad vaikams tai svarbu ir reikalinga“, – sako V. Stukaitė.
Lietuvių kalba turi būti lengva kaip bitės skrydis
V. Stukaitė pasakoja, jog lietuvių kalba daliai vaikų, gimusių Jungtinėje Karalystėje, jau nėra gimtoji, todėl natūralu, kad ją perprasti ne visada būna lengva. Mažesniems vaikams kartais būna sudėtinga suvokti angliškos ir lietuviškos abėcėlės skirtumus, vyresni susiduria su iššūkiais mokydamiesi linksniuoti.
„Mokiniai, ypač vyresni, kartais tikrai jaučia nuovargį. Jie turi laikyti egzaminus, atlikti užduotis angliškose mokyklose, tad natūralu, kad lituanistinėje mokykloje kartais ne viską spėja. Bet aš manau, jog lietuvių kalba turi būti lengva, kaip bitės skrydis. Tai nereiškia, kad mes kažko nesimokome, bet jeigu mokysimės kalbos prikalti prie suolų, lietuvių kalba bus bausmė, o ne džiaugsmas. Būtent todėl aš niekada nesakau mokiniams: „Jums reikia lietuvių kalbos“. Verčiau jau skiriame dalį pamokos ir aptariame, kuo lietuvių kalbos mokėjimas gali būti vertingas“, - dalinasi V. Stukaitė.
Mokyklos įkūrėja pasakoja, jog paaugliams kartais sudėtinga projektuoti tolimą ateitį ir matyti, kokią vietą joje turėtų užimti lietuvių kalba.
„Dalis mokinių sako, kad galimai grįš į Lietuvą, kiti suvokia, kad lietuvių kalba yra jų kalba ir mokosi dėl to. Bet kartais mes kalbamės, kad lietuvių kalba gali būti ir puiki galimybė. Gal gyvenimas pasisuks taip, kad jie dirbs diplomatinėje tarnyboje ir iškart mokės anglų ir lietuvių kalbas, o tai tikrai turtina. Kartais mokiniai patys apie tai net nepagalvoja ir labai nustemba“, – pasakoja V. Stukaitė.
Šiuo metu pasaulyje veikia daugiau beveik 250 lituanistinio švietimo mokyklų, kuriose mokosi apie 11 000 vaikų.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg
)
