Tokios nuomonės laikosi Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto narė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė. Su ja kalbamės apie moterų padėtį ir joms kylančias grėsmes karo draskomoje šalyje.
Kaip atsiskleidžia lyčių nelygybė karo Ukrainoje kontekste? Kuo skiriasi nuo karo nukentėjusių moterų ir vyrų statusas?
Šalys jau kalba ne apie karinį konfliktą Ukrainoje, o apie genocidą. Kai kurių formų smurtas, pavyzdžiui, seksualinis, taikomas daug dažniau prieš moteris negu prieš vyrus. Mat visuomenėse, kurios susikerta kariniame konflikte, lyčių stereotipai egzistuoja bene dešimtmečiais ar net šimtmečiais jau iki karinio konflikto.
Yra žinoma, kad Ukrainoje pirmiausia gelbėjosi tas, kas turėjo pinigų. Be pinigų buvo sunku kirsti paralyžiuotą šalį, atsidurti už sienos, organizuoti vaikų išvežimą. Moterys, kurios prižiūrėjo savo senus tėvus, taip pat negalėjo pasitraukti. Kas dabar tų pinigų daugiausiai turi? Žinoma, pasiturinčios šeimos. Dideli pinigai mūsų kultūroje dažniausiai siejami su vyrais. Tu turi turėti vyrą, jeigu nori turėti pinigų. Greičiausiai vienišos mamos, auginančios vaikus ir pagyvenusios moterys, turi žymiai mažiau šansų išvykti iš to degančio laužo.
Galiu paminėti ir nebūtinai Ukrainos atvejį. <...> 2017 m. prasidėjo genocidas, platus karinis smurtas prieš rohinjų kaimo gyventojus Birmoje, Mianmare. Mūsų komitetas gavo informaciją, kad daugiausiai tai buvo smurtas prieš senus žmones ir, daugeliu atvejų, moteris, vaikus. Atlikome tyrimą ir paaiškėjo, kad dar iki karinių veiksmų pradžios vietiniai gyventojai žinojo, kad smurtas artėja. Visi pajėgūs vyrai, dauguma iš rohinjų kaimų, pasitraukė. Dėl gajų stereotipų kaimuose liko daugiausiai moterys. Jos atliko pareigas, kokios ir mūsų kultūroje paprastai priskiriamos moteriai: prižiūrėti sergančius, senus žmones ir mažus vaikus. Todėl būtent rohinjų moterys patyrė apie 70 proc. smurto, o ne vyrai.
Kalbate apie įsišaknijusius lyčių stereotipus. Kaip pakeisti situaciją, ką daryti, kad moterų padėtis gerėtų, ypač karo zonose?
Priklauso nuo to, kuo baigsis derybos tarp Rusijos ir Ukrainos. Pastebima, kad paprastai prie derybų stalo atsisėda vyrai, moterų ten nėra. Kai įsigali po konflikto taika, ypač pilietinių karų atvejais, nugalėjusi pusė keičia savo šalies Konstituciją. Tuo metu yra nepaprastai svarbus momentas – užkirsti kelią lyčių nelygybei. Kadangi prie derybų stalo sėdi tik vyrai ir jie nubrėžia savo šalies viziją, lyčių aspektas ir moterų apsauga pagrindiniame šalies dokumente praktiškai nebūna užtikrintas ir neegzistuoja. Čia Ukrainos moterys turės labai daug ir aktyviai nuveikti, kad prie derybų stalo jos dalyvautų. Jos užsitikrins šalies atstatymą su kaip įmanoma mažesnėmis patriarchalinėmis normomis, keičiant lyčių stereotipus, kurie vyravo iki karo.
Pavyzdžiui, lyčių nelygybę stebėjau 2020 m. Baltarusijos įvykiuose, nors mano nuomonei gali būti nemažai prieštaraujančių. Į gatves išėjo ir kovoje prieš autokratiją, prieš Lukašenką dalyvavo tūkstančiai moterų – jos buvo pirmose gretose. Sakome, kad tai buvo „moterų revoliucija“. Bet iš esmės feministinės ar lyčių lygybės idėjos ten praktiškai neegzistavo. Moterys kovojo ir dabar kali kalėjimuose, patiria didžiulį spaudimą, smurtą. <...> Tačiau tos revoliucijos metu jos nebuvo tiek sąmoningos ir savo teisių nedeklaravo, negynė.
Ką pastebite dėl Ukrainoje likusių moterų, kokie pavojai tyko?
Smurtas turi daug formų. Vyrai žudomi su ginklais. Jeigu jie yra ginkluoti civiliai arba Ukrainos armijos kariai, jie turi didesnę ar mažesnę galimybę apsiginti nuo priešo. O dėl civilių moterų – jos tokio ginklo neturi. <...> Todėl moterų, vaikų prievartavimas kariniuose konfliktuose yra laikomas pigiu karo ginklu. Su seksualine prievarta taip pat vykdomas ne tik fizinis genocidas, bet ir etninis valymas.
Net jei valstybės ruošiasi galimam kariniam konfliktui, labai dažnai į gynimo planą neįtraukia lyties aspekto. O lyties aspektas ir yra – tu turi būti pasiruošęs masiniam moterų prievartavimui.
Tai įvyko Bosnijos ir Hercegovinos karo atveju 1992–1995 m. Serbai taikė bosnių moterų prievartavimą kaip pigų karo ginklą, kaip visos tautos pakirtimą ir kaip etninį valymą. <...> Moterys, pakliuvusios į seksualines prievartos koncentracijos stovyklas, buvo uždarytos ir prievartaujamos ne vieną dieną ir ne vieną mėnesį.
Tas pats atsitiko ir Ukrainoje, čia išprievartautos moterys neturėjo skubios pagalbos. Šalis turi ruoštis: turėti prieigą prie mediciniškai saugių abortų, turėti dideles atsargas skubios kontracepcijos.
Dabar Ukrainoje likusios moterys turėtų saugoti bet kokią įmanomą informaciją būsimam tarptautiniam Hagos tribunolui prieš Rusijos inicijuotus ir atliktus karo nusikaltimus. Rinkti pavyzdžius, liudijimus ir, jeigu įmanoma, nuotraukas daryti, kad prievartautojai būtų patraukti atsakomybėn ir nubausti.
Kaipgi nutiko su ilgą laiką prievartautomis bosnių moterimis ir mergaitėmis? Tuo metu niekas nesitikėjo, kad Europoje įmanoma, kad kaip karo ginklas bus panaudotas moterų prievartavimas. Kažkur ten, Afrikoje, galbūt, bet Europoje? Niekas nepasirūpino ir tokiam chaose nesurinko įkalčių. Todėl ir sakome: organizuokite įkalčių rinkimą. Teisingumas, kuris turi būti atliktas po karo, yra labai didelė teisingumo atstatymo, o taip pat tų moterų gyjimo dalis.
Kiek užtrunka teismo procesas, kol karo nusikaltėliai gauna, ko nusipelno? Kiek laiko turi praeiti, kad rusai, prievartaujantys Ukrainoje, būtų nuteisti Hagos tribunole?
Bosnijos karas vyko 1992–1995 m., o tribunolo sprendimas dėl seksualinio smurto kaip nusikaltimo prieš žmoniją buvo paskelbtas 2001 m. Tada pirmą kartą pasaulio istorijoje karo nusikaltimai, seksualinė prievarta prieš moteris bosnes buvo įvardinti kaip karo nusikaltimas bei nusikaltimas prieš žmoniją.
Tačiau dabar, kai Ukraina turi didelę tarptautinę paramą ir turime Hagos tribunolo sprendimą kaip precedentą, vertinant seksualinį smurtą prieš moteris karo metu, manau, sprendimas būtų priimtas greičiau. Nesu teisininkė, bet manau, kad tai įvyktų greičiau negu teko laukti bosnių moterims.
Kalbėjome apie šalių pasiruošimą apsisaugoti nuo prievartos, kaip nuo karo ginklo. Ar galima suprasti, kad Ukraina nebuvo pasiruošusi tam, kad bus masiškai prievartaujamos moterys, kaip ir nebuvo pasiruošusi visa likusi Europa?
Aš visada kėliau klausimą dėl Ukrainos moterų net nuo 2014 m. Nuo to laiko ten vyksta aktyvūs kariniai veiksmai. Donecko ir Donbaso regionuose juk gyvena šeimos, moterys, vaikai. Mes puikiai žinojome, kad jos yra įtrauktos į konfliktus, bet niekada neskaitėme spaudoje, kad rusų kareiviai būtų taikę seksualinę prievartą prieš jas.
Man tai buvo labai didžiulis klausimas. Jungtinėse Tautose ieškojau ekspertų, kurie vykdavo į Ukrainą. Klausiau jų, ar seksualinis smurtas nėra fiksuojamas, ar iš tikrųjų galime sakyti, kad Ukrainos ir Rusijos karinis konfliktas nuo 2014 m. neturi seksualinio aspekto?
JTO ekspertas man tai paneigė. Jis pasakė: Yra žinomi atvejai, kai užimtuose regionuose seksualinis smurtas vyksta prievartaujant ukrainietes į burną įstačius granatą. Tai yra JTO eksperto oficialus patvirtinimas.
Man beliko stebėtis, kad Ukrainoje nuo 2014 m. nebuvo taikomos JTO rezoliucijos, kurios reikalavo, šitie seksualinės prievartos elementai būtų registruojami. Man neteko skaityti jokioje spaudoje apie tai.
Dabar, kai prasidėjo platus karas prieš Ukrainą, iš pat pradžių mes taip pat negavome jokios informacijos, kad seksualinė prievarta vyksta. Paskutinėmis savaitėmis pradėjome sužinoti, kad tai yra masiniai prievartavimai. Jie vyko ir vyksta, dabar juos registruojame, kalbame apie konkrečias moteris. Vadinasi, Ukraina šiuo atveju nebuvo pasiruošusi. Tai, kad nežinojome informacijos, kad ji tik dabar atsirado, reiškia tik viena – niekas neregistravo.
Jeigu dalis atvejų neregistruoti, kokie gali būti tikrieji prievartavimo mastai Ukrainoje? Ar tai, ką žinome dabar, yra tik ledkalnio viršūnė?
Kartais moterys tyli, jos nesako, kad yra išprievartautos. Dabar pas mus pasakyta taip: moterys prievartaujamos Ukrainoje. Bet gali būti, kad jos prievartaujamos masiškai. Kai taikomas šitas ginklas, nėra taip, kad išprievartavo šimtą. Ne, prievartaujama tūkstančiais.
Mes nežinome, kiek prievartavimo atvejų yra daugybiniai, pakartotiniai. Serbai su rusais yra kolegos smurto atžvilgiu. Bet pasimokę iš Bosnijos ir Hercegovinos, mes, Jungtinės Tautos, moterų atžvilgiu mėginsime imtis efektyvių veiksmų, vertindami nusikaltimus prieš moteris ir svariai prisidėdami prie teisingumo įgyvendinimo.
