Pagal Pilietybės įstatymą, Lietuvos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, kuris 10 metų teisėtai gyveno Lietuvoje ir išlaikė valstybinės kalbos bei Konstitucijos pagrindų egzaminą, taip pat turi teisėtą pragyvenimo šaltinį bei neturi ar atsisako kitos valstybės pilietybės. I. Trunovas su šeima labai greitai atitiks visas šias sąlygas, kai tik jų gyvenimui Lietuvoje sukaks 10 metų, bet naujoji iniciatyva gali sužlugdyti visas viltis.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas trečiadienį numatė išimtis tremtiniams, jų atžaloms bei Rusijos ar Baltarusijos piliečiams, nuolat gyvenantiems šalyje ir galintiems įgyti Lietuvos pilietybę natūralizacijos būdu bei nekeliantiems grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Jeigu tokios išimtys bus patvirtinta Seime, tuomet I. Trunovo šeimai nerimauti neteks.
„Iš tiesų tai verčia jaustis labai nesaugiai, nes pradedu galvoti, kad manęs iš esmės čia nenori. Tai toks žingsnis, kuris parodo, jog yra žmonių, kurių mums nereikia, nes jie tokie ar anokie. Pradedu abejoti savo ateitimi šalyje, apima neviltis, nes norėčiau kažko tikėtis, norėčiau turėti ateitį Lietuvoje, kad man tai būtų saugūs namai“, – portalui tv3.lt sakė Ivanas.
Gal galite paaiškinti, kokias pasekmes jums sukelia naujai pasirodęs Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo projektas? Šiuo projektu, be kitų dalykų, pasiūlyta laikinai stabdyti Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų ir sprendimų dėl Lietuvos pilietybės priėmimą.
Svarbu paminėti, kad pilietybės suteikimo procedūros sustabdymas neleistų žmonėms, kurie ilgą laiką čia gyvena, prašyti Lietuvos pilietybės natūralizacijos tvarka. Žmonės, kurie čia pragyveno 10 metų, išmoko lietuvių kalbą, integravosi į visuomenę, galėtų prašyti pilietybės, bet negalės, jeigu bus priimtas toks ribojimas.
Kitas dalykas, kad šiuo pasiūlymu daroma prielaidą, jog visi Rusijos piliečiai iš esmės yra blogi, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių. Nepaisant to, kad jie čia pragyveno 10 metų, nepaisant, kad idėjiškai yra su Lietuva ir stipriai palaiko Lietuvą bei Ukrainą.
Tarkime, aš pragyvenau Lietuvoje beveik 8 metus, išmokau kalbą, baigiau mokyklą, bakalauro studijas, mano visi draugai kalba lietuviškai, didžiąja dalimi mano draugai yra lietuviai, aš dirbu visiškai taip pat, kaip ir bet koks kitas žmogus. Bet tas įstatymas kaip ir pasako, kad aš esu blogas, nepriklausomai nuo visų kitų aplinkybių mano gyvenime. Tik dėl to, kad esu Rusijos pilietis.
Šis įstatymas mane liečia asmeniškai ir skatina jaustis nesaugiai dėl ateities. Aš puikiai suprantu ir priimu Lietuvos gyventojų jauseną dėl sovietinės okupacijos, nes žmonės daugelį metų patyrė priespaudą. Suprantu visa tai. Aš irgi norėčiau, kad Rusijos politika neturėtų tokios didelės įtakos. Man apmaudu, kad yra žmonių, kurie palaiko V. Putiną čia, Lietuvoje. Nenorėčiau gyventi tokioje šalyje, kur V. Putino politika, determinuoja, kas joje vyksta. Tikrai palaikau iniciatyvas riboti neigiamas įtakas Lietuvai iš išorės, ypač Rusijos propagandą.
Gal galite papasakoti, kodėl išvykote iš Rusijos ir kada tai buvo?
Mano šeima priėmė sprendimą nebegyventi Rusijoje, kai buvo aneksuotas Krymas. Mes nusprendėme, kad jokios šviesios ir perspektyvios ateities toje šalyje nebus. Matėme situaciją, kuri ten vystėsi, supratome, kad bus tik blogiau, daugiau priespaudos. Galvojome, kad reikia kardinaliai keisti gyvenimą. Tuo metu aš dar buvau paauglys, Lietuvoje aš gyvenu nuo 17-os metų. Pagalvojome, kad lengviausia būtų integruotis mieste, kur yra didelė rusakalbių bendruomenė, todėl įsikūrėme Klaipėdoje. Šiame mieste baigiau gimnaziją, paskutines dvi klases.
Kaip jūs prisimenate šeimos apsisprendimą palikti Rusiją ir atvykti į Lietuvą? Ar pats dalyvavote priimant šį sprendimą?
Kadangi aš buvau paauglys, man tai skambėjo kaip linksmas nuotykis, aš galvojau, kad bus smagu ir įdomu. Buvau nusiteikęs labai pozityviai. Mano tėvai šį sprendimą priėmė atsižvelgę į savo nuoskaudas, nepasitenkinimą politine situacija Rusijoje. Jie turėjo įvairių argumentų ir priežasčių, kurie paskatino padaryti šį sprendimą. Aš jį palaikiau tuo metu. Ir dabar manau, kad jis buvo geras.
Kaip apskritai jaučiatės Lietuvoje? Ar jaučiatės priimtas?
Asmeniniuose santykiuose žmonės mane pažįsta ir automatiškai galvoja gerai. Kiti žmonės Lietuvoje dažniausiai galvoja, kad aš esu vietinis rusas, kad čia gimiau. Niekada niekas nėra pamanęs, kad esu ne iš Lietuvos. Aišku, jaučiasi akcentas, bet vis tiek kalbu lietuviškai, suprantu, kaip viskas veikia Lietuvoje, su draugais bendraujame apie politines aktualijas ir tikrai nesijaučiu kaip užsienietis. Tik dabar, kai pasidalijau savo situacija ir nuomone internete, sulaukiau daug neigiamų komentarų, bet tai išeina už asmeninių santykių rato.
Kaip jums atrodo, kodėl iš viso kyla tokie pasiūlymai, kaip kad stabdyti pilietybės suteikimą Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, net ir tiems, kurie jau labai ilgai gyvena Lietuvoje? Ir apskritai kodėl kyla tokios iniciatyvos kaip atsisakyti rusų kalbos mokyklose ar pervadinti teatrą, kad nebūtų žodžio „rusų“.
Aš pritariu, kad tam tikros idėjos, tam tikros politinės idėjos gali būti pavojingos, todėl manau, kad Lietuvoje reikia apsisaugoti nuo propagandos iš Rusijos, nuo V. Putino politikos. Manau, prasminga imtis veiksmų apsaugoti Lietuvą nuo neigiamos įtakos iš išorės. Tačiau jeigu tai daroma sakant, jog iš esmės kiekvienas Rusijos pilietis yra blogas savaime, tai neigiamai paveikia tokius žmones kaip aš, kurie sieja savo ateitį su Lietuva, kurie ilgą laiką gyvena čia, asimiliavosi, integravosi bei paiso vietos taisyklių, didžiuojasi Lietuva.
Kaip tokie pasiūlymai verčia jus jaustis? Klausiu apie emocinę savijautą? Ar tai verčia jaustis blogu, nepritampančiu?
Iš tiesų tai verčia jaustis labai nesaugiai, nes pradedu galvoti, kad manęs iš esmės čia nenori. Tai toks žingsnis, kuris parodo, jog yra žmonių, kurių mums nereikia, nes jie tokie ar anokie. Pradedu abejoti savo ateitimi šalyje, apima neviltis, nes norėčiau kažko tikėtis, norėčiau turėti ateitį Lietuvoje, kad man tai būtų saugūs namai. Tarkime, po šios situacijos ir neigiamų komentarų internete pradėjau stebėti žmonių žvilgsnius į mane, kai kažkas troleibuse į mane pažiūri. Ir aš svarstau, kažin, ką jie galvoja? Ar jie galvoja, kad čia tas rusas? Jaučiuosi pažeidžiamas ir nesaugus dėl ateities.
Nekyla minčių, kad gal reikėjo vykti į Latviją, ne Lietuvą?
Na, gyvenimas yra komplikuotas, vis tiek Lietuva yra mano namai. Kiekvienuose namuose galima pastebėti kažkokių trūkumų ir konstruktyviai kritikuoti. Bet aš tikrai norėčiau, kad man Lietuvoje būtų gerai. Ir kai aš matau, kad Lietuvoje gali nebūti ateities, tai skatina nusivylimą.
Kodėl jūsų šeima apskritai emigracijai pasirinko Lietuvą? Nes pasirinkimų gali būti įvairių.
Mano šeima turėjo sąlygas, galimybę čia atvažiuoti, mano tėvai ja ir pasinaudojo. Nelabai galėčiau kažką pasakyti, nes tai įvyko, kai buvau paauglys. Aš tiesiog atvažiavau ir pradėjau mokytis lietuvių kalbos, tą patirtį vertinau kaip linksmą nuotykį ir iki šiol esu čia.
Lietuvoje radau saugumą, radau galimybes asmeniškai tobulėti. Per bakalauro studijas įsitraukiau į savanorystę, studijavau sociologiją, paskui pradėjau dirbti pagal savo profesiją, pradėjau daryti tyrimus, įsitraukiau į mokslinį projektą.
Šiuo metu įsidarbinau nevyriausybinėje organizacijoje, prisidedu prie projekto, pavadinimu „Gyvoji biblioteka“ – bandome didinti toleranciją visuomenėje įvairių socialinių grupių atžvilgiu, organizuojame pokalbius su tais žmonėmis, pavyzdžiui, žmonėmis su negalia, turinčiais psichikos sutrikimų. Aš tikrai matau, kaip prasmingai galiu realizuoti studijų metu įgytas žinias, noriu įsitraukti į mokslinę veiklą bei noriu tęsti savo darbą nevyriausybiniame sektoriuje prisidėdamas prie Lietuvos tobulėjimo.
Kokiu statusu šiuo metu gyvenate Lietuvoje?
Aš turiu nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Gyvenu čia nuo pat vaikystės. Būtent tie žmonės, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, turi galimybę prašyti Lietuvos pilietybės natūralizacijos būdu. Tai nėra iš dangaus nukritę žmonės, jie ilgą laiką gyvena Lietuvoje, turi nuolatinio gyventojo statusą. Ir tai nėra žmonės, kurie šiuo metu palieka Rusiją, tai žmonės, kurie kardinaliai ir iš idėjos dėl vienokių ar kitokių priežasčių padarė tą sprendimą prieš dešimt metų.
Ar dar turite giminių, šeimos ar pažįstamų Rusijoje? Kaip sekasi su jais bendrauti prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje?
Iš tikrųjų yra du žmonės, su kuriais mano šeima palaiko santykius Rusijoje: tai mano sesė ir mano močiutė. Prasidėjus karui mamos komunikacija su mano seserimi visiškai nutrūko, nes nepavyko niekaip susikalbėti. Mano sesė nutraukė santykius su mama, su mūsų šeima ir dabar mes negalim bendrauti, negalim ir susitikti, nes mus vykti į Rusiją yra pavojinga. Aš palaikau Ukrainą, o Rusijoje už tai baudžiama. Su šeima mes prieš daug metų pasirinkome niekada nekirsti Rusijos sienos, nes gali nutikti bet kas, tai nesaugu. Greičiausiai, į Rusiją aš nebegalėčiau atvykti, tarkime, aplankyti močiutės.
Močiutė yra tas žmogus, su kuriuo ir aš, ir mano šeima dar palaikome santykius, bet vis tiek matosi aplinkos įtaka bei tai, kad šiuo metu Rusijoje opozicinė žiniasklaida yra uždrausta. Mano močiutė, kai galėjo, klausėsi opozicinės radijo stoties, tai tada matėsi, kad tai laisvai mąstantis žmogus, kuris supranta situaciją. Bet šiuo metu ši radijo stotis neveikia, o mūsų santykiai yra sudėtingi.
