Šiuo atveju dirbama ne su tokiais bepiločiais orlaiviais kaip „Bayraktar“, o su paprastesniais dronais, kurie neatakuoja taikinių, o labiau padeda žvalgytis ir dirstelėti į priešo pozicijas.
„Jie gali būti naudojami bazinei žvalgybai. Žvalgybai dieną užtenka paprasto drono, o žvalgybai naktį reikia tokio, kuris turi termo kamerą. Taip pat dronų reikia artileristams, jiems reikia žinoti tikslias koordinates, kur turi atsidurti jų artilerija. Tokiu atveju įsivertinama arba vizualiai, arba modernesni dronai leidžia prisiartinti vaizdą ir suteikia koordinates per kelias sekundes. Taigi tų dronų panaudojimo būdų yra nemažai. Bet kad viskas eitųsi sėkmingai, reikia ne tik bazinių žinių, bet ir tokių, kurios susijusios su kiekvienu modeliu“, – pasakojo P. Stankūnas.
Vyras su bepiločiais dirba jau apie penkerius metus: testuoja juos, gilinasi į panaudojimo galimybes, apmoko kitus asmenis, konsultuoja, dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Mokymuose Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams pradedama nuo bazinių žinių, paskui išdirbami įvairūs scenarijai, kurie gali pasitaikyti realybėje, mokomasi su specialiais simuliatoriais.
P. Stankūnas Ukrainoje buvo jau dukart. Pirmas kartas nebuvo palankus mokymams, nes dauguma karių, kurie turėjo dalyvauti, buvo karštuosiuose taškuose, bet antrąkart mokymai įvyko pilnu pajėgumu. Pasak lietuvio, supažindinti su karius su bepiločių orlaivių panaudojimo subtilybėmis prireikia apytiksliai savaitės, nes Ukrainos kariai labai motyvuoti ir greitai mokosi.
„Jie labai motyvuoti ir būna labai laimingi, kai duodu kokią nors konkrečią užduotį ir jie ją padaro. Gaila, kad negalima fotografuoti veidų ir emocijų. Tie vaizdai būtų iškalbingi“, – teigia vyras.
„Pirma, į mokymus atvykstantys žmonės padidina savo kompetenciją, įgyja naujų žinių ir paskui gali atlikti tam tikras specifines pareigas. Kitas dalykas, kad aš ruošiu ir instruktorius, kurie galėtų pakeisti mane, kol aš esu išvažiavęs. Ir tada jie moko naujus žmones, o man grįžus galime eiti į sudėtingesnes situacijas, mokytis dirbti kompleksiškiau“, – pasakoja P. Stankūnas.
Pašnekovas sako, kad nusprendė paremti Ukrainą ne tik pinigais, bet ir savo žiniomis, nes tokios kompetencijos yra gana retos: tai reiškia, kad nėra daug žmonių, kurie būna išsistudijavę skirtingų gamintojų bepiločių orlaivių panaudojimo galimybes iki smulkmenų.
„Pats nesu tarnavęs kariuomenėje, esu civilis, beveik visą laiką po mokslų skyriaus darbui su bepiločiais orlaiviais, todėl iš esmės tai, ką dabar darau, tuo mokymus galima prilyginti novatorystei. Šiuo metu niekur nėra panašių programų. Galbūt yra kas nors iš teorinės pusės, bet iš praktinės pusės tikrai nėra“, – sako P. Stankūnas.
Mokymai Ukrainos kariams vyksta Vakarų Ukrainoje, kur nevyksta aktyvūs kovos veiksmai, tačiau ir ten pasitaiko Rusijos atakų iš oro.
„Pirmos kelionės metu vietoje, kur gavome apsistoti, kambaryje miegojome keturiese ar penkiese. Kažkuris iš vyrukų vidury nakties su koja stuktelėjo į lovą ir iškart išgirdom sireną. Visi pabudom per kelias milisekundes ir buvom pasiruošę bėgti, bet sustingom įsivertinti, kas čia yra. Po poros sekundžių nejaukios tylos supratom, kas įvyko, ir toliau nuėjom miegoti“, – pamena P. Stankūnas, pabrėždamas, kad tuo atveju sirenos garsas reiškė ne raginimą slėptis konkrečioje vietovėje, o informaciją, jog į šalį įskriejo kažkoks objektas.
„Saugumo situacija ten, Vakaruose, yra gana gera, bet šalyje vis tiek yra karas, todėl visiškai saugios vietos nėra, nes paprasčiausiai niekada nežinai, kur kažkas bus atakuota. Pavyzdžiui, dažnai žmonės, važiuojantys su humanitarinės pagalbos kroviniais, mėgsta fiksuoti patį faktą, kur buvo, kam ir ką atidavė. Bet labai svarbu, kad tai darydami žmonės apmąstytų, kaip jie tą informaciją pateikia viešai. Nes jei fotografuojiesi, negali matytis aplink esančių pastatų, parduotuvių pavadinimų, nes paprasčiausiai žmonės atvažiuoja, palieka krovinį, išvažiuoja, prisikelia į feisbuką nuotraukų, o kitą dieną į tą vietą gali atskrieti raketa“, – pasakoja P. Stankūnas.
Pasak jo, būtent dėl šios priežasties Ukrainoje nepatartina fotografuoti arba reikia tai daryti labai atsakingai, į tai rimtai žiūri ir patys ukrainiečiai.
Paklaustas, ar sunku judėti keliais Ukrainoje, vyras pasakojo, kad daug kur įkurdinti patikrinimo postai, bet nėra greičio matuoklių, žmonės laksto greitai ir padrikai, tačiau avarijų nesimatė. „Per visą tą laiką, kiek buvau, mačiau, kad vairavimas padrikas, bet nemačiau jokios autoavarijos, jokių kamščių. Tiesiog žmonės labiau susikoncentruoja ne į spidometro žiūrėjimą, o į vairavimą. Pas juos kelių būklė pusėtina, daug duobių, kur galėtum išsimušti ratą, bet jie važinėdami greitai sugeba išvengti tų duobių“, – pamena vaikinas.
Vyras sako, kad žmonės Ukrainoje jau prisitaikė prie situacijos, tęsia savo veiklas. „Tai yra nuostabu, kaip jie tai sugeba“, – stebisi vyras.
P. Stankūnas teigia, kad, nepaisant karo, ukrainiečiai išlaiko gana gerą humoro jausmą, nors kai kada humoras pašiepiantis. Pavyzdžiui, ukrainiečiai sako, jog iš Ukrainos išvykusius vyrus reikia sveikinti Kovo 8-osios proga. Nuo karo pradžios Ukraina neišleidžia iš šalies 18-60 metų amžiaus vyrų ir pasitelkia juos šalies gynybai, bet dalis galbūt sugebėjo išvykti anksčiau arba slapta. Kita vertus, labai daug žmonių grįžo į Ukrainą specialiai dalyvauti kovoje prieš Rusiją.
Pašnekovas sako, kad nebūtina imti ginklo į rankas kiekvienam asmeniui, nes valstybei galima padėti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, jeigu asmuo yra informacinių technologijų specialistas, jis gali būti pasitelkiamas kibernetinėms kovoms, o ne mūšyje fronte.
Kaip žinoma, Rusija Ukrainą užpuolė vasario 24 dieną iš Šiaurės, Rytų ir Pietų, tačiau nesugebėjo įgyvendinti žaibo karo ir nuversti teisėtai išrinktos vyriausybės, todėl perplanavo savo veiksmus ir šiuo metu siekia užimti Luhansko ir Donecko sritis adminsitracinėse ribose (tai yra plačiau nei separatistų kontroliuotos teritorijos) bei sukurti sausumos koridorių iš rytinės dalies į Krymą. Rusijai pergrupavus savo pajėgas didžiausio puolimo tikimasi Rytuose, o pietinėje dalyje blogiausioje padėtyje yra Mariupolio uostamiestis.
