Tai – antroji naujienų portalo tv3.lt interviu su Vokietijos brigados Lietuvoje pulkininke leitenante Amrei dalis, kurioje pašnekovė pasakoja apie kasdienybę Lietuvoje ir iššūkius, su kuriais susiduria vokiečių karininkų šeimos. Pirmąją interviu dalį apie moteris kariuomenėje, lietuvių reakcijas ir sujaudinusią brigados inauguraciją perskaitysite papaudę nuorodą.
Kaip ir minėjote, daug žmonių Vilniuje moka anglų kalbą, dalis taip pat moka rusų. Ar pati mokotės lietuvių kalbos?
Iš tiesų, bandžiau mokytis būdama Rukloje. Turėjau 12 žmonių komandą ir mes kiekvieną dieną mokėmės lietuvių kalbos. Galiu pasakyti „labas“, „laba diena“, „mano vardas yra Amrei“.
Taigi turite pagrindus.
Taip, turiu pagrindus ir manau, kad tai padeda. Mano nuomone, lietuviams patinka, kai kažkas bando kalbėti lietuviškai. Ši kalba skiriasi nuo kitų, bet ji labai graži. Man patinka sėdėti kavinėje ir jos klausytis. Nors nieko nesuprantu, man patinka, kaip ji skamba, beveik kaip prancūzų.
Galbūt kalbėjotės su kolegomis, ar vokiečių kariai gauna pakankamai informacijos apie kalbos kursus, kitas galimybes?
Taip, žinau, kad daug žmonių iš mano komandos lanko lietuvių kalbos kursus. Turiu čia draugų vokiečių.
Karininkų žmonos lankos kursus, kartu eina į miestą. Praėjusį savaitgalį aš pati buvau bačatos vakarėlyje. Net nežinojau, kad lietuviai gali taip šokti! Aš nemoku, bet man labai patinka pažiūrėti.
Daug informacijos gauname iš vidaus, iš mūsų brigados, šeimų paramos centro, taip pat iš Lietuvos – „Go Vilnius“. Visi žino „Go Vilnius“, manau, ten galima rasti viską.
Man labai patinka, kad Lietuva tokia skaitmenizuota. Viską galima padaryti nuotoliniu būdu. To nėra Vokietijoje.
Tikrai?
Taip, man atrodo, visur galima susimokėti kortele, atsiskaitymas čia labai paprastas. Vokietijoje, jeigu nueini į prekybos centrą ir pasiimi prekių už mažiau nei 10 eurų, turi mokėti grynaisiais. Čia aš galiu kortele susimokėti už duoną, kuri kainavo 1 eurą – štai kaip čia viskas skaitmenizuota.
Mes dažnai įsivaizduojame, kad Vokietija labai pažengusi.
Tikrai ne. Tik ne šia prasme.
Pavasarį su pulkininku A. Hastenrathu kalbėjomės apie karininkų šeimas, kaip jos prisitaiko Lietuvoje ir kaip antrosioms pusėms sekasi ieškotis darbo. Kokia situacija dabar, praėjus penkiems mėnesiams? Ar ji pagerėjo?
Taip. Pas mus yra grupė karininkų žmonų ir karininkių. Šios moterys kas 3–4 savaites susitinka pasidalinti informacija. Aš taip pat susidariau vaizdą apie mūsų moteris, ko joms reikia, dėl ko jos nerimauja, kaip jų vaikams sekasi darželyje arba lietuviškoje mokykloje.
Mes apsikeičiame informacija, tačiau niekada negirdėjau, kad kažkas čia būtų nelaimingas ar jaustųsi prastai. Žinoma, reikia laiko priprasti.
Dabar mūsų yra beveik 400. Po 2–3 metų mūsų čia bus 5000. Dar reikia daug ką nuveikti, bet, manau, mes esame teisingame kelyje. Mes labai dėkingi už tai, ką Lietuva daro dėl mūsų, statydama visą infrastruktūrą, mokyklas. Tai žymiai palengvina gyvenimą ir karininkų žmonoms.
Koks šiandien didžiausias iššūkis vokiečių karių šeimoms?
Manau, didžiausias iššūkis yra kalba. Kai kurios moterys norėtų Lietuvoje dirbti, bet negali, nes turi mokėti lietuvių kalbą. Tai būtų pagrindinė problema šiuo metu.
Tačiau daug moterų sako: mano vyras yra čia dėl tarnybos, o aš esu su vaikais, todėl kai neturiu darbo, turiu laiko jiems. Ir tai yra gerai.
Kai vokiečių kariai atvyko į Lietuvą, kilo didelis susidomėjimas, kaip jiems seksis priprasti ir susirasti būstą. Ar jūs nuomojatės?
Taip. Žinoma, mums padėjo vadai čia ir Vokietijoje. Man susirasti būstą buvo nesunku, nes tuo metu, kai reikėjo nuomotis, aš buvau Lietuvoje. Susiradau būstą ir paklausiau administracijos, ką galėtume padaryti. Atsirado tarpininkė, ji padėjo man [susitarti] su vyru, kuris nuomojo butą, todėl viskas buvo gerai.
Šiuo metu, manau, neturime problemų dėl būsto nuomos. Tikiuosi, kad tai tęsis ir artimiausius metus, nes, man atrodo, dauguma iš mūsų norėtų likti gyventi čia, net kai bus pastatytos kareivinės Rūdninkuose. <...>
Mes čia esame ne tik kaip Vokietijos kariuomenė, bet ir su tikslu integruotis į Lietuvos visuomenę, o ne būti išskirtiniais. <...>
Jūs gyvenate netoliese?
Taip, gyvenu už pusantro kilometro, Šnipiškėse. Kartu su pulkininku Andre Hastenrathu keliaujame į darbą. kai jis važiuoja, paprašau, kad mane paimtų.
Šnipiškės yra įdomus rajonas, bet man jis tobulas. <...> Už kampo sporto klubas ir prekybos centras. Tik kilometras kelio iki darbo. Galiu nueiti arba nuvažiuoti dviračiu, net jeigu lyja. Tačiau turiu pasakyti, kad pastarosiomis savaitėmis tikrai daug lijo. (Šypsosi.)
Taip, tikrai. Net mums, lietuviams, tai nepatinka.
Vokietijoje taip pat būna lietingos vasaros, bet šiemet iškrito tikrai daug lietaus.
Tačiau čia gali naudotis „Bolt“, „Uber“. To daugelyje Vokietijos miestų nėra, tik didžiuosiuose: Berlyne, Hamburge, Miunchene.
Ar susipažinote su savo kaimynais?
Sutikau kelis, gyvenančius mano aukšte. Susitikome suveikus priešgaisrinei sirenai. Tačiau dauguma butų name yra nuomojami kaip „Airbnb“, todėl kaimynai keičiasi kas savaitę ar mėnesį.
Vieną malonią moterį susitinku prekybos centre. Kai nueinu apsipirkti, ji visada ten. Ji nemoka angliškai, bet kaskart mane pamačiusi nusijuokia: „O, ir vėl perkate pieną.“
Šiek tiek liūdna, kad mano darbo valandos ilgos. Tikrai ilgos. Darbus pradedu vėliausiai 7 val. ryto ir išeinu viena paskutiniųjų, apie 20–21 val., nes reikia daug ką padaryti. Taigi į namus grįžtu tik pernakvoti, o tada – vėl į darbą. Išskyrus savaitgalius, kai kartais išeinu į miestą.
Ar Lietuvoje jau šventėte Kalėdas, Velykas?
Buvau čia prieš Kalėdas. Aplankiau kalėdinę mugę, mačiau eglutės įžiebimą. Buvo nuostabu. Tačiau Kalėdoms ir Naujiesiems metams grįžau namo. Tiesa, gavau daug vaizdo įrašų, kaip Vilniuje šaudė fejerverkus. Galbūt kitais metais grįšiu čia šventėms.
Kaip skiriasi lietuvių ir vokiečių tradicijos? Ar buvo, kas nustebino?
Mane labai nustebino Šaltibarščių festivalis. Jis nuostabus, man labai patinka šaltibarščiais. Nebuvau ragavusi nieko panašaus. Pabandžiau juos pasigaminti pati, bet buvo neskanu. (Juokiasi.) Todėl visada pasiimu jų iš restorano.
Per Šaltibarščių festivalį aš vaikščiojau ir mačiau, kokie žmonės laimingi, atviri, bendraujantys vieni su kitais. Tai buvo nuostabi patirtis.
Ar patyrėte iš lietuvių nemalonių reakcijų?
Nepatyriau. Kai kurie nustemba išgirdę anglų kalbą ar pamatę Vokietijos vėliavą ant uniformos, bet niekada nesielgė nemandagiai, nešaukė ant manęs. Vokietijoje taip yra nutikę, nes vilkėjau uniformą. Lietuvoje taip nėra.
Per nacionalines šventes lietuviai turi iškelti valstybinę vėliavą, tai numato ir įstatymai. Ar taip pat yra ir Vokietijoje?
Ne, Vokietijos vėliavas pamatysi nebent per futbolo rungtynes. Mano nuomone, taip yra, nes mūsų istorija kitokia nei Lietuvos. Jūs du kartus skelbėte nepriklausomybę, tada vėl už ją kovojote. Dėl to ypatinga matyti tiek daug Lietuvos vėliavų per nacionalines šventes.
Sausio mėnesį brigados komunikacijos skyrius paprašė manęs padėti suorganizuoti bėgimą, skirtą pagerbti Laisvės gynėjus. Pamačiau daugybę žmonių, ne tik kariškių, bet ir civilių, bėgančių su Lietuvos trispalve tam, kad pagerbtų tuos, kurie sausio 13-ąją atidavė savo gyvybes. Tai buvo įspūdinga. Mane džiugina, kad jūs žinote, už ką kovojote. Tą tikrai malonu matyti.
Bet galbūt situacija Vokietijoje ėmė keistis Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą?
Manau, kad karas Ukrainoje artina Vokietijos visuomenę prie visuotinio šaukimo. Žmonės apie tai kalba, o visuotinis šaukimas tikrai daug ką keistų, jei prasidėtų karas, ko, tikiuosi, niekada nebus. Tačiau yra daug žmonių, kurie sako: mums nereikia kariuomenės, mums nereikia NATO. Tai, žinoma, ne mano nuomonė, bet tikiuosi, kad niekada nereikės patirti tokio testo.
Lietuvoje taip pat yra žmonių, kurie mano, kad nereikia NATO arba nereikia mūsų šalyje Vokietijos brigados. Ką norėtumėte pasakyti lietuviams, taip pat ir vokiečiams, kurie seka jūsų veiklą čia?
(Kreipdamasi į vokiečius – red. past.) Didžiuokitės tuo, ką darote dėl karių, kurie čia atvyksta. Būkite dėkingi visiems žmonėms ir šiai šaliai, nes esate čia laukiami. Laukiami iš širdies, net jeigu yra žmonių, kurie galvoja, kad nereikia NATO ar Vokietijos brigados.
Lietuviams pasakyčiau: mes esame jūsų pusėje, mes čia dėl jūsų. Ne dėl Vokietijos, bet tam, kad apgintume šią šalį ir NATO teritoriją. Kaip sakė mūsų gynybos ministras: kova už Vilnių yra kova už Berlyną.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Tai ne JAV kariuomene tai zydams pavaldi kariuomene
Tai ne vokieciu kariuomene . Tai zydams pavaldi kariuomene ir tt ir tt
