Negyvuosius tuščius švarkus ir sijonus matom kasmet. Arba kai kurie apsirengia tautiniais, ir visus juos atveža su švyturėliais kartu pagiedoti.
Pasikelti prarastos garbės ir tą didų įvykį visiems ilgai rodo. Ir jie patys vakarais dėžėse gėrisi, kaip be garso krutino lūpas.
Ar liktų kas iš tų giedančiųjų, nepabėgę per upelį? Ir jie, ir mes žinom atsakymą - tik ne tribūnose apsigyvenusieji, įpratę save parduoti.
Ir vėl tie, kurie dirba savo naudai, gieda apie takus dorybės ir žmonių gėrybę. Ir vėl nešantys neapykantos tamsą gieda apie saulę Lietuvoj ir tiesą, kurią yra seniai pamiršę. Ir vėl apie vienybę, kurią kasdien laidoja.

Ne kalbomis, o darbais reikia stiprinti Lietuva, pone.

Su savo meile išprievartauti valstybei

SENIS
O man atrodo – tu esi laimingas,
Kai sėdi taip, parėmęs rankom galvą,
Prie savo „Lietuvos" ir kai galvoji
Kažką svarbaus... Tikriausiai apie ją.
MINDAUGAS
Laimingas? Taip, turbūt šiek tiek laimingas.
Bet aš toliau žiūriu – ir nematau,
Koksai likimas ateity jos laukia.
Aš nieko nematau. Akla tamsa.
Galbūt tenai neliks nė menko ženklo
Iš to, ką aš per didį vargą kūriau...
“
Lietuva - mums dovanotas palikimas, poetiškai atpasakotas Justino Marcinkevičiaus dramoje "Mindaugas". Išsaugokime Karaliaus Mindaugo palikimą. Vieningą valstybę. Jos reikia – teisingos, sąžiningos, klausančios ir girdinčios, mylinčios ir mylimos.
Joks išorės priešas neturi jėgos įveikti vieningos Tautos.
Jokio išorės priešo nereikia tam, kad valstybingumą prarastų epitetų, pykčio ir paniekos suskaldyta bendruomenė.
Išsaugokime ją vardan vaikų, kalbos, istorijos, tų miestų grožio ir gamtos. Ir jos pačios. „Tiktai dėl Lietuvos... tik dėl Tėvynės...“
Su Valstybės diena!