Antroje interviu dalyje apie Lietuvos baudžiamąją politiką, nuteistųjų integraciją ir savivaldybių gyventojų nenorą gyventi kartu su žmonėmis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę kalbamės su Kriminologų asociacijos pirmininke Rūta Vaičiūniene. Šioje interviu dalyje dėmesį skiriame įvykiams Domeikavoje – ten siekiant įkurti pusiaukelės namus, gyventojai pasipriešino – protestavo prieš pusiaukelės namų įkūrimą, net kreipėsi į prezidentą. Rūtos Vaičiūnienės teigimu, nors gyventojų baimė dažnai pagrįsta emocijomis, vis dėlto, dėl pusiaukelės namų įkūrimo Domeikavoje kyla ir pagrįstų infrastruktūros tinkamumo ir saugumo klausimų.
Pirmąją interviu dalį skaitykite čia.
Pirmoje pokalbio dalyje minėjote, jog pusiaukelės namai turi būti įkuriami bendruomenėse, o ne kur nors dykumoje. Mes gauname krūvas gyventojų laiškų ir matome kelis motyvus, kurie dažnai kartojasi. Vienas iš jų – gyventojai sako, kad nėra prieš pusiaukelės namų steigimą, bet pasirinkta netinkama vieta. Ne po mano langais, ne mano bendruomenėje, ne prie mūsų darželio – sako jie. Ar egzistuoja ideali vieta pusiaukelės namams?
Gyventojai būna nepatenkinti turbūt ne tik dažnai, bet turbūt visada. Ir tada jie sako – jeigu komunikacija būtų tinkama, jeigu būtų su mumis tariamasi iš anksto, reaguotume kitaip. Galiu pasakyti, kad tokių patirčių jau būta – kai buvo bandyta su bendruomene tartis iš anksto. Kiek tai buvo bandyta, tiek pusiaukelės namai buvo neatidaryti.
Pasiūlyčiau dėmesį atkreipti į visuomenės nuomonės apklausas. O visuomenė žmones, grįžtančius iš įkalinimo įstaigų, vertina ypatingai neigiamai. Kiekvienais metais beveik 60 proc. apklaustųjų teigia, kad su tokiais žmonėmis kaimynystėje gyventi nenorėtų. Gyventojai įvardija dvi visuomenės grupes, kurių nenorėtų savo kaimynystėje – romų ir žmonių, grįžtančių iš įkalinimo įstaigų.
Tada kyla retorinis klausimas – ar išvis egzistuoja bendruomenė, kuri norėtų gyventi su tais žmonėmis? Žmonių baimės ir nuogąstavimai yra labai suprantami. Tad beveik neišvengiama, kad bendruomenė su sprendimais bus supažindinama post-faktum.
Dar blogiau, kai apie sprendimus jie sužino aplinkiniais būdais, o ne per tiesioginę komunikaciją iš institucijų. Taip buvo Domeikavos atveju – gyventojai apie įrengiamus pusiaukelės namus sužinojo iš kalėjimų tarnybos darbo skelbimų. Tai dar labiau įaudrina pasipriešinimą, bendruomenėje pasiejama dar daugiau nerimo.
Dažnai girdimos gyventojų baimės, kad kaimynystė taps nesaugia. Nors duomenys rodo ką kitą – kalėjimų tarnybos duomenimis, nuo 2015 m. pusiaukelės namuose bausmę atliekantys asmenys nebuvo susilaukę nuobaudų kelionės į darbą ar į mokymo įstaigą metu, o ir į griežto įkalinimo įstaigas sugrįžta mažiau nei 10 procentų. Kiek pagrįstos gyventojų baimės dėl saugumo, gal teko girdėti, ką rodo kitų šalių patirtys – ar apgyvendinus nuteistuosius bendruomenėje, ji tampa nesaugesne?
Bendruomenės atkasa įvairių pavyzdžių, bet tie atvejai yra iš atviro tipo įkalinimo įstaigų. Tokie pavyzdžiai yra netinkami, nes tais atvejais teismas paskiria laisvės atėmimo bausmę. Tai nėra motyvuotų žmonių atranka, kaip yra su pusiaukelės namais.
O nuteistieji brangina laisvę, galimybę atlikti dalį bausmės pusiaukelės namuose. Jų liudijimai tą rodo, per savo praktiką esame daug kartų tai girdėję. Galiausiai, pusiaukelės namuose yra kontrolė – jeigu nuteistasis pažeidinėja taisykles, jis vėl grąžinamas į atviro ar pusiau atviro tipo kalėjimus.
Be to nepamirškime, jog šiuo metu vykdomas kalėjimų atvėrimas. Tai reiškia, kad nuteistieji gauna galimybę grįžti savaitgaliais namo, yra nuteistųjų, kurie dirba už įkalinimo įstaigos ribų. Pačiame kalėjime nuteistieji nėra visiškai izoliuoti. Aišku, dalis yra, bet ne visi. Bet kadangi daug kas aplinkybių nežino, saugumo klausimo ir nekelia.
Apibendrinant – nemanau, kad kelios dešimtys nuteistųjų kels saugumo grėsmes. Be to, tai nėra pirmieji pusiaukelės namai. Baimės dėl saugumo yra labiau emocinės, neturinčios racionalaus pagrindo. Nėra įvardijami aiškūs argumentai, vietoj to, emocionaliai teigiama, kad dabar gyventojai gyvens nuteistųjų kaimynystėje.
Pasakysiu taip – ar geriau norėtumėte gyventi nuteistųjų kaimynystėje, kurie patyrė didžiulę izoliaciją, yra pikti, abejingi, niekas jiems neberūpi? Manau, gyvenant tokioje kaimynystėje, bus daugiau ko baimintis.
Daug abejonių buvo kilę dėl probacijos tarnybos steigimo tame pačiame pastate, nors galiausiai teisingumo ministerija probacijos tarnybos steigimo plano atsisakė. Gal tai, kad gyventojams nebuvo iš karto pasakyta apie probacijos aptarnaujamų nuteistųjų skaičių, galime laikyti komunikacijos klaida? Nežinodami tikslaus skaičiaus, gyventojai perbėga prie baisiausių scenarijų.
Išties. Iš atliktų apklausų galime matyti, jog tokie sprendimai tikrai kels gyventojų pasipriešinimą, tą rodo ir kitų panašių situacijų patirtys. Šioje vietoje reikia apgalvoti komunikacinius sprendimus, kaip komunikuoti taip, kad būtų paliekama kuo mažiau vietos interpretacijoms. Aš manau, kad komunikacija dabar vyksta, tikiu, kad įmanoma susitarti. Kalėjimų tarnybai, teisingumo ministerijai ir gyventojams reikia ieškoti sprendimų.
O koks galėtų būti kompromisas? Teisingumo ministerija ir kalėjimų tarnyba nuo savo plano atidaryti pusiaukelės namus atsitraukti negali – projektas paruoštas, privatus pirkėjas yra įsigijęs pastatą. Bet Dainavos bendruomenė nuo savo reikalavimų irgi neatsitraukia – jie nori, kad pusiaukelės namų toje vietoje nebūtų.
Visiškai sustabdyti įrengimo nėra jokių galimybių – be kita ko, taip yra įsipareigojimas Norvegijos fondams. Privalome įgyvendinti tam tikrus pokyčius.
Sunku pasakyti, kaip galėtų atrodyti kompromisas, įtinkantis tiek gyventojams, tiek kalėjimų tarnybai. Yra galimi keli politiniai sprendimai – gal atidėti atidarymą ar panašiai.
Manau, esminis momentas yra aiškių taisyklių nustatymas. Pavyzdžiui, trūksta aiškaus teisinio apibrėžimo, kas yra pusiaukelės namai. Jie yra daugiausiai apibrėžiami kalėjimų tarnybos direktoriaus įsakymuose, įgyvendinamuosiuose raštuose. Bet bausmių vykdymo kodekse kaip ir nėra tokio vieneto įvardinta, kas su tuo turėtų būti susiję. Galbūt bus inicijuojami bausmių kodekso pakeitimai, kad būtų kuo aiškiau apibrėžta.
Domeikavos bendruomenė visiškai teisingai pastebi – jeigu tai yra direktoriaus įsakymas, vadinasi atėjęs kitas direktorius įsakymus gali labai lengvai pakeisti. Gyventojai savo gyvenimą projektuoja dešimtmečiais, o pagal dabartinę tvarką, situacija gali pasikeisti kelių metų bėgyje.
Greičiausiai taip nebus, bet teoriškai gali būti taip, kad po pusmečio baigsis direktoriaus kadencija, ateis kitas direktorius ir darys savo tvarką. Taip, dažniausiai būna išlaikomas tęstinumas, yra kontrolė. Bet, vardan gyventojų ramybės, reikėtų tai keisti.
Kitas galimas kompromisinis variantas, kurį girdėjau – jeigu šalia pusiaukelės namų yra mokyklos, gal nereikėtų apgyvendinti ten asmenų, baudžiamų dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Tokių kompromisų gali būti ir tikiuosi, kad bus.
Prisiminus tiek Domeikavos, tiek Plungės atvejus – ar galime teigti, jog visuomenė nepritaria nuteistųjų integracijai?
Nesutikčiau. Pati pastebiu, jog visuomenė vis labiau sutinka su nuteistųjų integracijos idėjomis, tik lieka neišspręstų klausimų – dažnai nenorime nuteistųjų integruoti savo kieme. Dar reikia pribręsti, priprasti prie naujų praktikų, pamatyti, jog nieko baisaus nevyksta. Be abejo, reikia kalbėtis tarpusavyje. Tai vienintelis kelias.
Kokius narkotikus ta “kriminologė” vartoja? YouTube galima susirasti vaizdelių is pvz. San Francisco, kas nutinka miestui, kai valdžia ne žmonėms, o nusikalteliu “integracijai” dirba.
