Kaip jaučiatės? Kaip jaučiasi Jūsų šeimos nariai?
Ačiū, jaučiamės pakankamai gerai. Vieni sunkiau, kiti lengviau, tačiau viskas pakankamai neblogai. Be abejo, sirgti nėra malonu, tačiau daug sunkiau viską atlaikyti psichologiškai.
Ką išgyvena žmogus, kuriam nustatytas koronavirusas?
Tikrai nelinkiu išgyventi niekam tiek, kiek teko ir vis dar tenka išgyventi mūsų šeimai. Supraskite, serga visa mūsų šeima, visi patvirtinti atvejai yra mūsų šeima.
Papasakokite, kaip Jūsų šeima suprato, kad galite būti užsikrėtę? Ką darėte?
Reikėjo laiko, kad suprastume, kas nutiko. Susirgo vienas artimasis, po to kitas, ir t. t. Mums patiems jokių simptomų nieko nebuvo, rūpinomės sergančiais artimaisiais (gyvename kartu su jais), stengėmės kuo galėdami jiems padėti. Artimiesiems buvo pakilusi aukšta temperatūra, retas kosulys, silpnumas kėlė vis didesnį nerimą. Stengėmės vieni kitus palaikyti ir gydytis.
Kur pirmiausia kreipėtės? Kaip sekėsi atlikti koronaviruso tyrimus Jums ir šeimos nariams?
Kaip ir visur pranešama, ką reikia daryti tokiu atveju, kreipėmės telefonu 1808. Išvardijus simptomus jų atsakymas buvo – simptomai neatitinka, kontakto su sergančiu neturėjote, gydykitės profilaktiškai.
Bandant pasakyti, kad aš esu parvykusi iš užsienio, nuolat sakė: „Jūs neturite simptomų, joks tyrimas nebus atliekamas“. Stengėmės gauti šeimos gydytojo siuntimą tyrimui, bet ir čia kaip į sieną – negalima. Vienam iš artimųjų sukilus temperatūrai per 40, buvo kviesta greitoji medicinos pagalba, tačiau tyrimams niekas nevežė, nes ligonis neatitinka simptomų ir neturėjo kontakto su užsikrėtusiu COVID-19. Po 6 dienų nuo pirmojo susirgusio artimojo simptomai pasireiškė ir man, septintąją dieną (2020-03-21) ir vyrui.
Nusprendėme, kad nebėra ko laukti, kad žūtbūt turime pasiekti, kad būtų atlikti tyrimai. Skambiname 1808, susakome viską, vis tiek mus bando atkalbinėti, kad gydytumės namuose, kad nieko mums nėra, bet šiaip ne taip 1808 nukreipia telefoninės konsultacijos į greitosios medicinos dispečerę. Ši lygiai taip pat sako, kad čia nieko nėra, tačiau paminėjus, kad vyras dirba Greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnyboje, suklūsta ir nukreipia mūsų skambutį į infekcinę ligoninę. Vėl visa istorija nuo pradžių, vėl atkalbinėjimai ir įtikinėjimai, kaip čia nieko nėra, kad reikia izoliuotis ir gydytis namie. Aiškinimai, kad serga visi artimieji, tarp kurių yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaučiasi silpnai, nepadeda. Tada pokalbis pakrypsta į tai, kad saviizoliacija baigiasi po kelių dienų ir reikės eiti į darbą – į GMP. Tada gydytoja visgi sutinka, kad jis atvyktų pasidaryti tyrimą.
2020-03-22 01.45 val. sulaukiame skambučio iš Panevėžio infekcinės ligoninės, kad mano vyrui patvirtintas COVID-19. Ačiū gydytojai, kuri labai rūpestingai viską pasakė ir informavo, ką daryti, kaip gydytis.
Iš jūsų pasakojimo galima suabejoti, ar iš tiesų Lietuvos institucijos pasirengusios ekstremaliai situacijai.
Institucijos yra visiškai nepasirengusios, kelia tik paniką visuomenėje, bando kelti savo politinius reitingus, tačiau realių sprendimų nepriima. Šiems žodžiams tikrai turiu pagrindą, papasakosiu, kas vyksta nustačius COVID-19.
Sužinoję diagnozę, po kelių minučių sulaukiame Biržų rajono savivaldybės mero skambučio. Jis informuoja, kad 5 val. ryto yra sušauktas ekstremalios komisijos posėdis, kad iki tol surašytume visus su mumis kontaktavusius asmenis. Iš karto mano vyras primena merui, kad ir jį buvo susitikęs parduotuvėje, kad pasisveikino ir trumpai pabendravo. 2020-03-22 5 valandą ryto paskambina meras, girdėti administracijos direktoriaus balsas, kitų asmenų balsai – keista, ar jis neturėjo saviizoliuotis, juk mes iš karto pasakėme, kad turėjo kontaktą su užsikrėtusiuoju. Bet nesigiliname, darome tai, ką prašo. Paprašo pateikti sąrašą žmonių, su kuriais vyras turėjo kontaktą. Kadangi jį jau buvome surašę, tuo pačiu metu jį ir išsiunčiame.
Ryte nauji rūpesčiai – gydytojos sutikimu vežu visus sergančius artimuosius tyrimams. Vyro telefonas nuo pat 8 valandos ryto netyla, visiems aplinkiniams jau žinoma, kad jis serga. Iš kur? Spręskite patys. Po keleto valandų paskambina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro darbuotoja. Jai paaiškinama, kad iki 2020-03-14 buvo gyvenamas įprastas gyvenimas, todėl iki smulkmenų bus sunku prisiminti, kur buvome, ką darėme. Po kurio laiko sulaukiame kaltinimo, kad nebuvo nurodytas Rinkuškių restoranas. O Jūs ar kiekvieną dieną atsimenate, kur valgėte, ką darėte prieš savaitę? Pergalvojus tikrai prisimename, kad 2020-03-12 pie-tauti buvome ten.
Tada prasideda kaltinimai, kodėl ten buvote, su kuo ten buvote. Nėra girdima, kad tuo metu Norvegija nebuvo paskelbta tarp rizikos šalių ir mums nebuvo privaloma jokia saviizoliacija. Paaiškiname, kad visi asmenys, kurie buvo kontakte, yra nurodyti. Iš pokalbio galima suprasti, kad sąrašo darbuotoja neturi, dar paklausus, ar persiųsti, sako, kad nereikia. Įdomiausia tai, kad ši institucija net nepaklausė, ar įtariame, kur galėjome užsikrėsti. O mes įtarimų tikrai turėjome, ir pagrįstų, kad užsikrėsta nuo Vilniuje esančio artimojo, kuris nebuvo išvykęs į užsienį, grįžo į Biržus tiesiog su skaudančia gerkle ir pirmasis iš mūsų visų sukarščiavo... O vėliau supratome, jog tai tik laimingas sutapimas, kad mes buvome Norvegijoje ir tik dėl šios priežasties pagaliau gavome galimybę pasidaryti tyrimus.
Kiek vėliau sužinojau, kad ekstremalių situacijų komisija net nesiėmė priemonių nedelsiant nušalinti nuo darbo GMP darbuotojus, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su mano vyru ir kurie nurodyti pateiktame sąraše. Kiek man žinoma, jie saviizoliavosi tik nuo pirmadienio, 2020-03-23.
Kaip sekėsi laukti tyrimų rezultatų jums pačiai?
Visur teigiama, kad tyrimų rezultatų sulaukiama per parą. Taip ir tikėjomės, juo labiau kad vyrui tai truko pusę paros. Praeina viena para, antra para - rezultatų kaip nėra, taip nėra. Antros paros pabaigoje Nacionalinės sveikatos priežiūros laboratorija pasako, kad tyrimai dar nepadaryti, kad bus apie 18 valandą, bet ir tada nesulaukiame. Trečia para, skambiname į visur, kur įmanoma, žiūrime esveikata.lt ir pan., bet visos šeimos rezultatų nėra.
Prisiskambinu vėl į Nacionalinės sveikatos priežiūros laboratoriją, kuri pasako, kad mes nesergame. Po kelių minučių sulaukiu Nacionalinės sveikatos centro darbuotojos skambučio, kad mes sergame.
Panika dar didesnė, nes nebežinome, kuo tikėti. Skambiname į ligoninę, jie paaiškina, kad jokių tyrimų rezultatų dar neturi. Tuo tarpu Biržų rajono savivaldybės puslapyje jau skelbiama apie 9 užsikrėtusius. Taip aiškinamės dar kelias valandas, kol visgi susisiekus su gydytoju gauname patvirtinimą, kad mūsų visai šeimai – 9 asmenims – patvirtintas COVID-19. Kas vyksta toliau – visi puikiai žinote, daug kaltinimų, bet niekas nesistengia nei mūsų paklausti, kas ir kaip vyko, kodėl vyko ir pan. O pagalbos jokios.
Mero paprašius dezinfekcinio skysčio, kad galėtume išdezinfekuoti namus, jo gavome po 3 parų ir dar tris kartus pakartotinai priminus. Apie kokią institucijų pagalbą ir pasiruošimą kalbame, jie tik klaidina visą visuomenę savo sukurtais pasakojimais, kurie neatitinka realybės.
Jūs, kaip minėjote, su sutuoktiniu buvote Norvegijoje. Grįžę nesikarantinavote. Kiek suprantu, nesikarantinavo ir kiti iš užsienio grįžę jūsų giminaičiai. Kodėl?
Taip, iš Norvegijos grįžome 2020-03-10, kai ši šalis nebuvo paskelbta tarp rizikingų šalių. Tad karantinuotis mes neprivalėjome, niekas juk nuo darbų ir šiaip neatleidžia. Todėl dirbome ir gyvenome įprastą mums gyvenimą. Tuo labiau, kad Norvegijoje, kai iš ten išvykome, buvo nustatyta dar visiškai nedaug COVID-19 atvejų, tad nė įtarimo, nieko nebuvo. 2020-03-14 sužinoję, kad Norvegiją paskelbė tarp rizikos šalių, paskambinome 1808. Netgi čia niekas iš karto negalėjo atsakyti, ar mūsų atveju (grįžus anksčiau) reikalinga saviizoliacija, ar ne, bet tik su kažkuo pasitarę pasakė, kad geriau saviizoliuokitės.
Taip ir padarėme. Tada vėl kryžiaus keliai su institucijomis, kol vyras gavo nedarbingumą: šeimos gydytoja savaitgalį nedirba, poliklinikos gydytoja, dirbanti savaitgalį, nerašo, jos pasiūlymas buvo pasiimti nemokamas atostogas. Paskambinus poliklinikos direktoriui, kuris taip pat yra vyro vadovas, šis pasako 2020-03-15 ateiti į ligoninės priimamąjį ir viską sutvarkys. Vyras padarė taip, kaip jam nurodė gydytojas, o dabar dėl to yra kaltinamas.
Jei prisimintumėte, kokia informacija buvo teikiama visuomenei, labiau suprastumėte mus. Esant būtinybei išeiti, buvo nurodyta, jog reikia laikytis 2 metrų atstumo nuo žmonių, nebūti ilgiau kaip 15 minučių su asmenimis ir panašiai. Šių rekomendacijų buvo laikomasi. Nors saviizoliacija buvo tik mums, tačiau vaikams neleidome eiti niekur į lauką, pas draugus, per visą tą laiką buvo tik nuėję iki parduotuvės būtiniausių prekių.
Pati dirbau iš namų ir stengiausi rūpintis sergančiais savo artimaisiais.
Kaip manote, kokių Jūs padarėte klaidų, gal iš jų galėtų pasimokyti kiti gyventojai?
Pagrindinė klaida, kad anksčiau nesugebėjau išsireikalauti atlikti tyrimą. Visur atsimušėme kaip į sieną. Žinome ir kituose rajonuose asmenų, kurie turi labai panašių simptomų ir kuriems iki šiol nepadaryti tyrimai, nes aiškinama, kad neatitinka simptomų!
Nebūkite atviri tiems, kuriems neprivalote. Pasirodo, meras su visa komanda net neturėjo teisės mūsų prašyti kontaktavusių asmenų, kaip dabar sužinome, jie net neperdavė to sąrašo žmonėms, kurie privalo informuoti kontaktavusius asmenis – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro darbuotojams. Panašu, jog iš mūsų šeimos nelaimės politikai tiesiog darosi šou.
Viešai buvo pranešta, kad Jūsų sutuoktinis nenoriai atskleidė savo maršrutus.
Netiesa. Kaip sakiau anksčiau, viskas buvo pateikta jau 5 ryto. O ir taip viskas, ko klausia institucijos, yra atsakoma. Tik supraskit, sergant ir jaučiantis blogai viską prisiminti, viską papasakoti iki smulkmenų, kai girdi įvairius nebūtus kaltinimus, yra labai sunku.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas... Kaip tą įvykį, dėl kurio pradėtas tyrimas, aiškinate Jūs?
Nieko negaliu paaiškinti. Žinau, kaip viskas buvo, kiek nepagrįstų kaltinimų yra, tad, kai reikės, viską teisėsaugai ir pateiksime. Iki šiol nesame gavę jokios informacijos iš policijos komisariato apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, tai sužinojome tik iš žiniasklaidos, tad pakomentuoti nieko plačiau ir negaliu.
Jūs este išsilavinę žmonės, apie koronavirusą ir jo pavojus buvote informuoti. Ką apie situaciją galvojote iki užsikrėsdami ir dabar, kai jau sergate Jūs ir šeimos nariai?
Domėjomės situacija ir iki susergant tikrai nesitikėjome, kad likimas mums „padovanos tokią dovaną“ būti pirmiesiems Biržuose. Tikrai nesitikėjome ir tiek pagiežos, kaltinimų, melagysčių. Visada buvome atviri žmonėms. Tačiau niekas nesupranta, kad, kai tau diagnozuoja tokią ligą, ir taip yra šokas, savijauta bloga dėl ligos. Tikėjomės, kad visuomenę nuramins ir informuos institucijos, kurioms tai priklauso, pagal mūsų pateiktą informaciją, tačiau, deja.. O kalbėti ir pasakoti viską vėl ir vėl iš naujo kol kas jėgų neturime... Ypač po to, kai socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje pasirodė niekuo nepagrįsti komentarai, jog mano vyras užkrėtė dar 9 asmenis, pats neva virusą atsivežęs iš Norvegijos. Nežinodami realių faktų, piliečiai pradėjo kaltinti, pasidarė dar sunkiau emociškai. Esame tikrai palūžę psichologiškai, nusivylę, bet žinome, kad turime stengtis dėl savo artimųjų, kuriems mes esame reikalingi.
Iki ligos tikrai tikėjau, kad sergantiems galima sulaukti realios fizinės bei psichologinės pagalbos, dabar nebetikiu niekuo...
Bijome dėl savo šeimos. Portaluose bei socialiniuose tinkluose prasidėjo grasinimai susidorojimu, aplink namus vis pastebime stoviniuojančius bei mūsų aplinką su pagieža stebinčius asmenis. Supraskite, mes turime vaikus, kuriems reiks išeiti į mokyklą. Juk apkaltino ir pasmerkė jų tėvus, pagalvokite, kaip jiems tai reikia atlaikyti. Sunkiai serga vyresni šeimos nariai, apie kurių sveikatą irgi niekas negalvoja, o kiekviena bloga emocija paveikia ir jų sveikatą... Norime tik vieno, kad kuo greičiau pasveiktų mūsų šeima.
Ką norėtumėte pasakyti biržiečiams?..
Visada mylėjau Biržus, jų žmones ir su visa šeima stengėmės, kad čia būtų gera gyventi. Dabar supratome, kokie negailestingi gali būti žmonės. Palinkėti noriu tik vieno – tolerancijos. Patikėkite, ir mums, ir visiems Jums dar reiks daug stiprybės. Liga negailestinga ir ji plinta žaibiškai. Tad nori nenori teks daugeliui tai išgyventi, tik susitelkdami ir padėdami vieni kitiems tai galėsite išgyventi. Ačiū tam mažam ratui, kurie nenusisuko ir padeda mums, suvokdami padėties rimtumą.
O kiti tiesiog pabandykite nors mintimis apsikeisti su mumis vietomis, nes tikrai nelinkiu nė vienam apsikeisti realybėje...
