Molėtiškė laiškininkė Laima vėl pravėrė Žiūrų kaimo gyventojos Aldonos namų duris. Sunkiai judančiai senjorei ji įteikia registruotą laišką.
Visgi, močiutė sako, kad pašto darbuotojos labiau laukė dėl pirkinių.
Parduotuvė toli, už šešių kilometrų, moteris beveik nevaikšto, o socialinė darbuotoja atostogauja, tad būtiniausių daiktų prašo nupirkti laiškininkės.
„Tualetinis popierius, degtukai, papurškimai ten tokie. Kai baigiasi, tai, sakau, atvežk, būk gera – skalbimo miltelių, baliklio“, – kalba Žiūrų gyventoja Aldona.
Močiutei pritaria ir namų ruošos darbus dirbti padedanti kaimynė Irena. Moteris sako taip pat prašanti laiškininkės pagalbos.
„Sužinome (iš paštininkė – aut. past), kokia ten soda labai gerai indus plauna. Jei neturim pinigėlių, tai paštininkė palaukia, sumokam, kai pensiją gaunam“, – kalba Žiūrų gyventoja Irena.
Darbo laiškininkei netrūksta
Mobili laiškininkė tokiu būdu sukaria apie aštuoniasdešimt kilometrų, tad per dieną tenka išklausyti ne vieno senjoro prašymus.
„Žinot, būna visokių. Kartą radau vieną močiutę sunegalavusią. Ji sąmoninga, bet ėjo, galva susisuko ir nugriuvo. Bandai tada kelti, jeigu reikia, bėgi gyvenvietėje kaimynų prašyti pagalbosi“, – istorija dalinasi mobili laiškininkė Laima Umbrasienė.
Laiškininkė guodžiasi, kad pasikalbėti su senjorais pastaruoju metu laiko būna vis mažiau – kasmet daugėja siuntų ir pasisėdėjimams laiko nelieka. Anksčiau reikėdavo išvežioti po kelias siuntas per dieną, o dabar tenka ir šimtą. Kartais prekes reikia ir grąžinti, ypač tas, kurias užsakė senjorai.
„Reklamuoja vitaminus, o senjorai paskambina ir užsisako. Jiems pasako, kad nereikės nieko mokėti, pristatys laiškininkas ir drąsiai naudokit, o kai močiutės pasako savo vaikams ar anūkams, kad surizikavau ir užsisakiau, tie vaikai perkalba. Tada jau skambina močiutė, sako, būk gera, jeigu pasirodys ta siunta, tu man jau geriau jos ir nebenešk“, – kalba laiškininkė.
Užsisako prekių iš Kinijos
O štai kitas prekes Laima žmonėms neša su malonumu.
Kijėlių gyventoja Nijolė Paviliūnienė pasakoja, kad dažnai parsisiunčia tai vienų, tai kitų prekių iš Kinijos. Šį kartą parsisiuntė drabužį, tačiau dažniausiai moters namus pasiekia įvairių augalų sėklos. Tiesa, Nijolė pastebi, kad būta atvejų, kai siuntiniais teko ir nusiviliti.
„Ne, ten centai, tikrai ne daug reikia mokėti (už prekes – aut. past), bet geriau brangiau sumokėti, kad būtų kokybiškas daiktas. Kai parsisiunti ir niekas neišdygsta, tai būna labai pikta. Buvo tokių atvejų, kai siunčiausi gėles, bet atsiuntė dobilų, tų lietuviškų dobilų“, – kalba pašnekovė.
Tiesa, nors prekes galima grąžinti, moteris sako to nedaranti, esą neapsimoka.
Visgi, moteris džiaugiasi, kad teko ne kartą parsisiųsti ir gerų siuntų už kelis eurus. Jos dabar maloniai džiugina akį gėlių darže.
Štai Gruodžių gyventoja Ema Galiauskaitė sako, kad iš Kinijos sau dažniausiai siunčiasi papuošalus, bet pastebi, kad aplink pilna žmonių, kurie prekes siunčiasi, norėdami jas vėliau parduoti.
„Yra tikrai tokių žmonių, kurie nori iš to užsidirbti. – Ir užsidirba? – klausia žurnalistė. Taip, visi perka. Dar jeigu užrašo originalus, tai tikrai perka. O šiaip perka papuošalus ir drabužius. Drabužius tikrai mačiau, kad perka“, – pastebi Ema.
Mergina paaiškina – iš užsienio žmonės siunčiasi daiktus tik dėl to, kad juos kartais galima nusipirkti ir kelis kartus pigiau nei Lietuvoje.
Lietuvos paštas antrina ir skaičiuoja, kad kasmet tokių siuntų tenka išnešioti vis daugiau.
„Ypač jaučiama, kur veikia mobilus laiškininkas. Dvylikoje Lietuvos rajonų, tai padidėjimas yra apie dvidešimt procentų kasmet“, – „Lietuvos pašto“ atstovas Jonas Sadauskas.
Pašto atstovai sako turėję ir problemų, mat garbaus amžiaus laiškininkams nėra lengva išnešioti kartais sunkiau sveriančias siuntas, tad du kilogramus sveriantis siuntinys nešamas į namus, o štai jau sunkesnį žmogus turi atsiimti pats. Tiesa, jeigu laiškininkas mobilus, tada nesvarbu, kiek sveria siuntinys – jį laiškininkas veža žmogui į namus.
Kol kas šia paslauga džiaugiasi tik kelių regionų gyventojai.
