Vytenis sako neplanavęs tokios didelės šeimos. Taip tiesiog susiklostė ir lemiamos įtakos tikriausiai turėjo požiūris, kad užsimezgusios gyvybės atimti nevalia ir kad nori eiti bendru gyvenimo keliu su tuometine savo drauge, dabartine sutuoktine.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vytenis yra vadinamųjų stereotipinių tradicinių vertybių gerbėjas, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Vyras dukart ėjo vaiko priežiūros atostogų, domisi vaikų psichologija, mėgsta gaminti maistą ir stengiasi ne padėti žmonai, o būti pilnateisiu savo vaikų tėvu, kuris kasdien dalyvauja buityje ir gyvenime.
„Kai pats susitaikai, kad turi tiek vaikų, tai ir nesunku. Anksčiau gal nepatogu būdavo, ką pagalvos kiti, o dabar – kas ką nori, tą tegul ir galvoja“, – pasakoja V. Išganaitis.
„Daug ko gyvenime bijau, bet šito nebijojau“
Pašnekovas pasakoja pats užaugęs įprastoje tarybinėje šeimoje, kurioje mama rūpinosi namais ir dviem vaikais, o tėvas turėjo savų reikalų ir kartais mamai padėdavo. Ne ką nors darydavo savo iniciatyva, bet padėdavo. Tarsi koks prašalaitis šeimos buityje.
Bet Vyteniui toks modelis neatrodo priimtinas. Augindamas vaikus jis pasakoja su žmona labai domėjęsis vaikų psichologija ir auklėjimu, abu skaitė nemažai knygų, nes susilaukus vaikų žinios apie jų poreikius nebūtinai ateina savaime.
„Sužinojau, kad pagrindinis dalykas – atliepti, parodyti, kad tu vaiką matai, skirti asmeninį dėmesį. Jeigu vaikas viename kambaryje, o tu virtuvėje tvarkaisi, tai nėra dėmesys. Dėmesys, kad tu veiki kažką bendro. Ir apsikabinimai, ir lytėjimai. Sužinai, kas vaikams yra svarbu. Nes savaime nesusigalvoja, kodėl vaikas rėkia, nors pavalgydinai, paguldei ir viskas atrodo kaip ir gerai. Bet jam dar kažko reikia – reikia priėmimo, besąlyginės meilės, kad vaikas pajustų, kad yra mylimas kas benutiktų“, – sako Vytenis.
Iš viso Išganaičiai išaugino ar augina 6 vaikus. Pirmoji dukra gimė dar tuomet, kai Vytenis ir žmona buvo studentai, ir nors buvo nedrąsu, abu priėmė sprendimą auginti kūdikį.
„Buvo neramu, kankino nežinia kas bus ateityje, bet vidinė intencija buvo aiški – laukti ir auginti. Kelerius metus su dabartine žmona bendravome, draugavome, kodėl būtume neturėję kartu susilaukti vaiko? Nebuvo minčių nei apie nėštumo nutraukimą, nei apie skyrybas. Taigi taip pirmoji dukra ir atėjo. Ji dabar jau didelė, pabaigusi studijas, dirba pagal specialybę, kuria savo gyvenimą, gyvena atskirai. Aš ja didžiuojuosi“, – sako vyras.
Likusieji vaikai dar gyvena po tėvų namų stogu Vilniuje. Du iš šešių vaikų yra dvynukai, o paskutinysis pagrandukas gimė paveiktas Dauno sindromo, todėl reikalauja didesnio dėmesio.
V. Išganaitis pasakoja kad tam tikro nerimo buvo atsiradę, kai su žmona pradėjo lauktis trečiojo vaiko. Anuomet šeima su trimis vaikais atrodė labai didelė, daugiavaikė, o, kaip žinia, daugiavaikės šeimos visuomenėje nevisuomet buvo minimos gražiuoju.
„Ir man netrūko lengvų pašaipų iš kolegų, aplinkinių, kad esu daugiavaikis. Bet pažiūriu į tuos savo tris vaikus – na, tik trys vaikai, nei daug, nei ką. Ir suprantu, kad čia pašaipūnų bėdos, ne mano“, – juokiasi vyras.
Kiek vėliau V.Išganaitis su žmona patyrė santuokos krizę, bet kadangi ją įveikė – nusprendė susituokti bažnyčioje. Taip į jų šeimą atėjo ir tikėjimas. O dar vėliau ir dvynukai bei jauniausias sūnus. Vyras pasakoja, kad apie Dauno sindromą žinojo dar prieš jauniausiam sūnui gimstant, bet abu su žmona nusprendė priimti iššūkį.
„Žinau, kad šeimos, sužinojusios, kad laukiasi vaiko su negalia, neretai priima sprendimą nutraukti nėštumą. Mes to nesvarstėme, nors abu suvokėme, kad tai išbandymas mums ir mūsų tikėjimui. Daug ko bijau gyvenime, bet to kažkaip nebijojau. Žinojau, kad mes dviese, galime pasitikėti ir remtis vienas į kitą. Tiesiog abu jautėme, kad tai svarbus įvykis mūsų gyvenime, mes jo nelaukėme ir nebuvome pasiruošę, tačiau tai žingsnis, kurio negalėjome nežengti. Manau, kad nusprendėme teisingai. Ne ta prasme, kad atitikome „aukštos moralės“ standartus ar išvengėme kieno nors pasmerkimo. Ėjome ten, kur kvietė kiekvieno iš mūsų vidinis balsas. Tiesiog negalėjome kitaip pasielgti. Aišku, liūdna kad vaikas turi negalią, lig šiol nekalba, nors jau yra septynerių. Sunku buvo su tuo susitaikyti ne tik nėštumo pradžioje, bet ir dabar - kiekvieną dieną mokausi priimti savo vaiką iš naujo“, – pasakoja V. Išganaitis.
Ar pagalvojo apie abortą? „Aš visų pirma esu prieš, kad abortais būtų reguliuojamas vaikų skaičius. Nieko nenoriu smerkti, bet kiti būdai man priimtinesni. Be to, prieš pasiryždami, kad mes norime dar vieno vaiko, mes su žmona meldėmės. Tai labai svarbi patirtis. Tas intymumas ne tik kūniškas, bet ir sielų bendrystė. Ir po to, ką išgyvenome, atsisakyti vaiko – tikrai ne. Mes nėjome pas kunigus, neklausėme, ką daryti, tiesiog žinojome, ką darysime“, – teigia pašnekovas.
Ėjo vaiko priežiūros atostogų
V. Išganaitis sako, kad kiekvieno vaiko auginimas – tarsi atskira istorija. Pavyzdžiui, susilaukus pirmo vaiko dėmesys jam skiriamas natūraliai, ryšys mezgėsi tarsi savaime. Kitas vaikas turėjo daugiau poreikių ir buvo emociškai banguotas, tad teko vaikščioti pas psichologą, skaityti daug knygų, kaip atliepti jo poreikius. Tačiau kuo daugiau vaikų, tuo sunkiau kiekvienam jų skirti asmeninio dėmesio, todėl tenka šiek tiek laviruoti.
„Vienas geriausių dalykų vaikams, kai šeimoje santarvė. Kai tik koks konfliktas su žmona, vaikai iškart pagauna įtampą. Išsisprendžia konfliktai – ir mums gerai, ir jie užsiima savais reikalais“, – sako pašnekovas.
Bet V. Išganaitis pripažįsta, kad augindami vyresniuosius vaikus jiedu su žmona buvo aktyvesni – vesdavosi tai žvejoti, tai iškylauti su palapinėmis, tai į svečius pas kitas šeimas ar parūpindavo kitų pramogų, o jaunesnieji vaikai pramogas jau dažniau turi išsikovoti patys, sakydami savo norus ir primindami duotus pažadus, nes tėvai ne tokie entuziastingi kaip anksčiau.
„Ilgainiui, kad suspėtum, tiesiog apmažini veiklas. Kažkada lygindavom vaikų šliaužtinukus, maikutes, kelnes. Vienu metu bac, nustojom ir nebelyginom. Na, išskyrus, kai reikia pasipuošti, bet kasdienai šį reikalą skipinom. Tada sodyboje žolę pjauti... Na, užteks porą kartų per metus. Apmažini, kas nėra būtina. Būtina minimaliai apsitvarkyti, pavalgyti, erdvė pramogoms, ištaikyti laiko kartas nuo karto pabūti vieniems su žmona ar pačiam vienam“, – sako vyras.
Pirmųjų trijų vaikų auginimas labiau gal krito ant V. Išganaičio žmonos pečių, pats vyras vaiko priežiūros atostogų ėjo šeimai sulaukus dvynukų, kuriems dabar jau po dešimt, ir jauniausiojo sūnaus, kuriam dabar septyneri. Tiesa, tuo metu vyrui kažkiek padėjo ir abi močiutės bei žmona, kuri turėjo savo verslą, tad nebuvo įsprausta į biurokratines darbo valandas.
Beje, jauniausias berniukas, turintis negalią, labiausiai ir prisirišęs prie tėčio: „Dabar jis prie manęs prisirišęs, prilipęs kaip lapas, žmoną net kartais ignoruoja. Sako, einame kažką daryti, tai apsimeta, kad nei girdi, nei mato. Jeigu aš esu namuose, tai žmona negali nei dantų išvalyti, nei nuprausti, nei paguldyti į lovą. Tai pradėjo ryškėti gal prieš metus ar dvejus. Tokie vaikučiai šiaip yra labai prieraišūs, jiems reikia, kad kas būtų šalia, kad jie jaustųsi kolektyve su šeima ar su kitais vaikais. Jeigu pamato vaikus gatvėje su dviračiu, tai irgi pasičiumpa dviratuką, jau važiuos su jais“.
V. Išganaitis tapo ir beveik pagrindiniu šeimos maisto gamintoju, o tai išėjo visai netyčia. Kai žmona augino pirmuosius tris vaikus, vyriausioji dukra tuo metu ėjo į mokyklą, šeima nutarė įkurti namuose mini darželį, kuriame iš viso buvo keturi vaikai – du savi ir du kitų tėvų. Kadangi spėti viską žmonai tapo nelabai įmanoma, vyras pradėjo gaminti.
„Tada kažkaip mačiau, kad jai striuka, ir pradėjau gaminti, ruošti sriubas, kitą maistą, tiesiog prisidėti prie jos darbų ir taip įsisukau, kad tapau pagrindinis šeimos maisto gamintojas. Žmona kartas nuo karto irgi pagamina. Pasiskirstėm patiekalus: aš kokį pagrindinį patiekalą, o žmona salotas“, – sako vyras.
Anksčiau su žmona pykdavosi „įdomiau“
Paklaustas, ar yra kada buvę minčių apie skyrybas, Vytenis susimąsto, bet sako, kad nebuvo niekad su žmona tiek įgrisę vienas kitam ar persipykę, kad apie tai reiktų labai mąstyti. Be to, labai nepatrauklus būtų savaitgalinio tėčio vaidmuo.
„Nebuvom tiek persipykę, kad iki to ateitume, išsisprendžiam dalykus. Galų gale, iš kur tie pykčiai kyla? Gal dalis iš ankstesnių nuoskaudų, kurios nebuvo laiku ir tinkamai išsakytos, dalis iš lūkesčių, kad kitas turi kažką daryti ir būtent tokiu būdu, kaip aš noriu. Bet taip nebūna, kad kitas elgtųsi tik pagal mano planą. Tai ką dabar – keisti žmoną, ieškoti paklusnesnės? Na, ne. Aš irgi nevisada elgiuosi, kaip ji nori. Tai jeigu taip, reikia palikti kitam laisvos erdvės gyventi“, – svarsto V. Išganaitis.
Pasak jo, kai kartu gyveni, yra bendri reikalai ir tuos bendrus reikia pasidalinti. Jeigu kuris nebegali, turi pasakyti, kad jau atėjo ta kritinė riba.
„Anksčiau įdomiau pykdavomės. Žmona kažką kalba, aš apsisuku ir išeinu į kitą kambarį. Arba nesikalbi kokią dieną. Toks paskelbtas nekalbadienis, nes supykai. Po to pradėjom daugiau kalbėti. Dažniausiai žmona pradėdavo pokalbį, išsiaiškinimą, kas čia buvo, kas ne taip, dabar vis dažniau ir aš pradedu tai inicijuoti. Keičiame tradicijas“, – sako pašnekovas, švelniai pašiepdamas šiuo metu viešumoje paplitusį terminą „tradicinė šeima“.
Pačiam V. Išganaičiui šiuo metu Lietuvoje paaštrėjusi priešprieša tarp tradicinės šeimos ir žmogaus teisių gynėjų atrodo dirbtinoka, pigus politikavimas, kai aklai ginama sava pozicija, ignoruojant kitos pusės argumentus. Jo nuomone, tai – aklavietė, nes nėra pastangų susitarti.
„Jeigu tokie būtų mano ir žmonos santykiai, išsiskirčiau kitą dieną. Ir tiesą sakant, labai negalvočiau, kas yra vadinamoji tradicinė šeima ir jos vertybės. Aš noriu, kad mano šeimoje kiekvienas jaustųsi priimtas, išgirstas ir pamatytas, įskaitant mane patį. Tai ir yra mano vertybė. Nesakau, kad tai lengvai pavyksta, bet aš stengiuosi“, – pažymi V. Išganaitis.
