Didžiulio dėmesio sulaukė vienos turtingiausių Lietuvos moterų, koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės Jolantos Blažytės įrašas „Facebook“. Verslininkė savo žodžiais ne tik stojo ginti kardelių, bet ir griežtai pasisakė prieš „edukuotuosius“, kurie, anot jos, „kovoja su Rugsėjo 1-osios gėle“.
„NELIESKITE MŪSŲ KARDELIŲ. Lietuvos edukuotieji, išdidžiai išvartę S. Nėries paminklus bei aploję J. Marcinkevičių ir K. Donelaitį, ėmėsi naujos veiklos. Šį kartą jie paskelbė kovą Rugsėjo 1-osios gėlei – kardeliui. O kaip gi, juk tai – sovietmečio reliktas!!! Juk tai – šluota, kurią vaikai tampo į mokyklą!!!“ – rašė ji.
Verslininkė prisiminė ir savo vaikystę, kai rugsėjį mokyklai ruošdavosi visą vasarą augindama gėlę mokytojai:
„Ruošdavausi ne tik paskutinėmis Rugpjūčio dienomis, stovėdama eilėje prie sąsiuvinių – tiek „langeliais“, tiek „linijomis“. Ruošdavausi visą vasarą, šeimos sode augindama gėlę – tik ne kardelį, o nuostabaus grožio ir kvapo rožę, kurią vėliau Rugsėjo 1-ąją dovanodavau savo Mokytojai.
O kiek meilės ir rūpesčio į tą rožę būdavo sudėta – nesibodėjau dėl tos rožės net rinkti kaimynų karvės mėšlą, kad galėčiau pagaminti pačią geriausią trąšą savo karališkai rožei. <...> Tai buvo mano meilės ir pagarbos dovana Mokytojai. Ir tik dabar suprantu: kokia laimė, kad tuomet nebuvo tų „edukuotų“, skelbiančių kovą prieš rožes, kurios neva „panašios į spygliuotą vielą ir bado mokytojams pirštus.“
J. Blažytė savo įraše atkreipė dėmesį, kad yra sovietmečio kartos vaikas, bet nėra ir nebuvo nei sovietinės, nei jokios kitos sistemos sraigtelis.
„Džiaugiuosi ta karta, kurios atstovė esu pati. Sovietmečio karta, tai ne tik karta, tai – išgyvenimo forma. Stipri, kaip savaitę džiovinta duona ir greita, kaip bobutės tapkės, lekiančios į išdykėlio vaiko pusę.
Taigi, pykite kiek tik norite ant sovietinės sistemos (tikrai yra už ką), bet nelieskite sovietmečio kartos, nelieskite mūsų kardelių, nelieskite mano rožės, kurią iki šiol matau savo prisiminimuose, kaip meilės pamoką savo Mokytojai“, – rašė moteris.
Šis įrašas sulaukė įspūdingos reakcijos – daugiau nei 13 tūkstančių reakcijų, beveik 2 tūkstančiai pasidalijimų ir tūkstančiai komentarų, kuriuose žmonės dalijosi savo prisiminimais bei pasipiktinimu dėl gėlės „menkinimo“.
Sureagavo ir Žydrūnas Savickas
Savo nuomonę išsakė ir kadaise stipriausiu pasaulio žmogumi tituluotas Žydrūnas Savickas. Jis feisbuke rašė su ironija:
„Kai pirksite gėles savo vaikams, kad nuneštų jas mokytojams – žinokite, kad esate vatnikai, kurie laikosi tarybinių tradicijų... Beprotystė įgauna vis naujų spalvų.“
Šis įrašas taip pat susilaukė dėmesio ir pritariančių komentarų.
„Gėlės yra ir bus gražiausias reginys akims, kuo jų bus daugiau , tuo nuostabiau. Ir nuo kada dabar gėlės pasidarė blogis Kaip tik daug grožio ir šypsenų atneša ši šventė, papuošta gėlėmis!“ – komentavo Sonata.
„Apart gėlių, būtų manau gražu, pradinių klasių mokiniams sunešti savo piešinėlius vasaros praleidimo tematika ir padaryti parodėlę klasėje...Prigalvoti daug ką galima, svarbu vaikų teisingas ir visapusiškas ugdymas...Tėvų ir mokytojų išradingumas, netik mokymo programa, nulems kokia jaunąją kartą išauginsime...“ – atkreipė dėmesį Česlovas.
Psichologas: tai rodo mūsų tautos žemą savivertę
Visas diskusijas šia tema pakomentavo ir psichologas Edvardas Šidlauskas. Anot jo, tokios diskusijos apie sovietinį palikimą ir gėlių tinkamumą Rugsėjo 1-ajai, rodo savotišką žmonių nerimo išraišką.
„Visų pirma matyčiau tai kaip nerimo išraišką. Natūralu, kad tėvai jaudinasi, jie nori, kad vaikai gerai pasirodytų, kad būtų geras įspūdis. Ir nerimas lemia tai, kad pradedama perdėtai žiūrėt į įvairias smulkmenas, kyla įtampa, kad gal čia kažkas ne taip, gal čia pasirodysiu kaip sovietinio paveldo mama ar tėtis, ar čia gal tas vaikas mūsų ne kokio įvaizdžio bus“, – pastebi E. Šidlauskas.
Kadangi pagrindinė diskusijų ašis yra akcentuojant sovietinį palikimą, psichologas čia įžvelgia mūsų tautos žemos savivertės apraiškas.
„Tai kažkokia prasme yra mūsų, kaip rytų europiečių, žema savivertė. Mes dažnai save be pagrindo nužeminame, kad kažkas pas mus ne taip, ne tokie pastatai, ne tokie drabužiai. Iš tikrųjų, tai yra susiformavusi natūrali tradicija, nesvarbu sovietmetyje, ar kada, bet tai yra tiesiog mūsų kultūros dalis. Gėlės neturi jokio ideologinio atspalvio, tai yra tiesiog gėlės –dėkingumo, pagarbos simbolis“, – aiškina jis.
Psichologas pasakoja, kad ir pats šiandien dalyvavo vienos iš užsienio mokyklų rugsėjo 1-os šventėje, kur vaikai taip pat mokytojams dovanojo gėles, tarp jų – ir kardelius.
„Mokytojai buvo laimingi, kad jiems kažkas kažką apskritai dovanoja, rodo pagarbą ir dėmesį. Ir tai yra svarbiausia. O ką daugiau dovanoti? Nešti obuolius kokius? Tai yra toks simbolinis gestas, nesvarbu kokia ta gėlė, svarbu tas dėmesys ir pagalba mokytojui, jam tikrai malonu yra“, – pažymi E. Šidlauskas.
Tradicija šiek tiek keičiasi
Kaip anksčiau naujienų portalas tv3.lt rašė, rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną, Lietuvoje tradiciškai mokytojams dovanojamos gėlės – tai dar iš sovietmečio atėjusi praktika. Vis dėlto šiandien vis dažniau keliama diskusija, ar ši tradicija tebėra prasminga.
Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena – jau beveik keturis dešimtmečius žymi naujų mokslo metų pradžią visose Lietuvos mokymo įstaigose.
Nuo 1984-ųjų ši diena tapo neatsiejama tradicija, o 1997 m. ji įtraukta ir į oficialų atmintinų dienų sąrašą. Šventę lydi iškilmingi renginiai, mokyklų kiemai prisipildo šurmulio ir jaudulio.
Tiesa, dar sovietmečiu įsigalėjo įprotis rugsėjo pirmąją mokytojams dovanoti gėles, ypač dažnai kardelius – tai tapo neatsiejama dienos simbolika.
Štai Vakarų Europos šalyse tokios tradicijos nėra, pirmąją mokslo metų dieną mokiniai praleidžia mokyklos suole besimokydami.
Tad šiandien vis dažniau keliamas klausimas: ar reikėtų laikytis šios tradicijos, ar galbūt metas ieškoti naujų būdų išreikšti pagarbą ir dėkingumą pedagogams?
Istorijos ir etikos mokytojas Algis Bitautas pastebi, kad ir patys mokiniai kartais pamiršta kodėl neša gėles mokytojams, tad kartais tokia dovana praranda savo prasmę.
„Ir aš pastebėjau, kad vaikai neša tas gėles mokytojams, gal jaunesnių klasių daugiau noriai, kiti, jau paaugliai, tai neša tą gėlę kaip kokią šluotą“, – juokauja mokytojas.
Visgi nors diskusijų ar derėtų mokytojų dienos proga dovanoti mokytojams gėles, atliepiant į sovietmečio tradicijas, A. Bitautas savo mokykloje sako nepastebintis, jis pripažįsta, kad pastaraisiais metais tradicija po truputį įgauna naujas formas.
Kaip pastebi A. Bitautas, mokiniai jau nebepersistengia su didžiuliais gėlių kiekiais – dažniau atsiranda saldainių, gėrimų ar kitų smulkių dovanų.
„Kadangi man, kaip vyrui, viena vertus, dovanoti gėles gal nelabai įprasta, nes mokytojų vyrų yra mažiau nei moterų, tai man mokiniai jau eilę metų pradėjo tempti įvairius gardėsius.
Tai saldainiai jau turbūt yra natūrali [dovana] ir daug kas iš mokytojų gauna, bet mokiniai ar užklausia, ar kur nors bando susimedžioti, susiieškoti, ką tas mokytojas mėgsta. Tai žino, kad labai mėgstu limonadus ir „Pepsi“. Tai dabar vyksta varžytuvės, kuo daugiau man tų „Pepsių“ atnešt. Pernai metais gal 48 butelius esu gavęs“, – šmaikštavo pašnekovas.
Pasak istorijos ir etikos mokytojo, vienais metais jis yra gavęs ir tokių dovanų kaip duona su česnaku ar miltai.
„Labai vertinu tokius mokinius, kai gaunasi kažkas iš širdies. Nes vaikas pasidomi, ką mokytojas mėgsta, reiškia neša iš širdies, neprivaloma tvarka“, – sako mokytojas.
Tokiu būdu, A. Bitauto teigimu, kuriamas gilesnis ir artimesnis ryšys tarp mokinių ir mokytojų.
„Viena mokinė taip nedrąsiai man buvo savo pačios rinktą gėlių puokštelę įteikusi, tai irgi man labai patiko, pagyriau ir atsimenu iki šiol. Kitą kartą nedrąsiai viena mergaitė įteikė tris žirkles, sako: „mokytojau, pastebėjau, kad jūsų kabinete vis dingsta žirklės, tai bus jums žirklės vietoj gėlių ar kokių saldainių“, – teigia jis.
Be to, pašnekovas prideda, kad šiais metais jo mokykla prisijungė ir prie Austėjos Landsbergienės iniciatyvos vietoj gėlių mokytojams ar mokyklai padovanoti knygą.
Tad tokiu būdu mokiniai ir jų tėvai gali prisidėti ir prie pačios mokyklos mokymosi priemonių fondo turtinimo, pavyzdžiui, nupirkdami vadovėlį.
„Kadangi dabar jų vis trūksta, tai mačiau tėvai rašo, o gal sako jūs galit pateikt sąrašą kokių norėtumėt tų knygų, kurių reikia mokymosi procese. Tai aš manau, kad tai žymiai prasmingiau ir naudingiau negu tuos pinigėlius išleisti gėlėms“, – kalbėjo A. Bitautas.
Gėles vertina individualiai
Paklaustas, kaip mokytojai vertina gaunamas mokinių gėles, A. Bitautas pažymi, kad tai yra gana individualu, kadangi vieni mokytojai jas gali mėgti, o kiti ne.
„Aišku, yra labai žiauru ir turbūt nepateisinama, jei mokytojas gautas gėles vos ne tą pačią dieną išmeta. [...] Mokytojai labai individualiai [žiūri į gėles], yra galbūt tokių, kurie mėgsta jas ir tikrai labai vertina ir turbūt yra tokių, mokytojų, kuriems nelabai tos gėlės“, – sako istorijos ir etikos mokytojas.
Visgi jis prideda, kad kartais gėles ir „apsunkina“ mokytojams gyvenimą, kadangi jų paprasčiausiai nebėra kur dėti.
„Prieš 16 metų buvau jaunas mokytojas ir ten man tiek prinešė kardelių, kad mano kolegė vežė į namus, tai visas automobilis buvo nuklotas. Kai su žmona sukūrėme šeimą irgi partempiu namo puokštes, kaip vantų dydžio, nėra jų kur padžiauti, neturim tiek vazų, tai jau vėliau atidirbome sistemą, kad dalį gėlių pamerkiu klasėje, dalį tėvams, uošviams pamerkiam“, – šmaikščiai prisimena istorijos ir etikos mokytojas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
