Ekspertai teigia, kad apsaugoti Baltijos jūros dugnu einančios elektros jungties su Švedija „NordBalt” nė neįmanoma, nes povandeninio kabelio ilgis siekia apie 400 kilometrų, o kamerų dugne neišstatysi.
Po pranešimo apie galimą tyčinį Suomijos-Estijos dujotiekio „Balticconector“ sugadinimą Lietuvos energetikos ministerija puolė raminti, kad mūsų energetikos infrastruktūra saugi ir kad ji su energetikos įmonėmis turi planą, kaip saugumą dar labiau sustiprinti.
Iš pranešimo galima suprasti, kad planas yra, bet jis nukreiptas į ateitį: apsirūpinti antidroninėmis sistemomis, projektuoti papildomas konstrukcijas, kurios slėptų svarbius įrenginius ar apsaugotų nuo sprogimo, kaupti svarbiausios įrangos rezervą, suskystintų gamtinių dujų terminale įdiegti papildomas povandeninės dalies apsaugos priemones.
Kas ir už ką atsakingas Lietuvoje?
Lietuvoje už 12 svarbių objektų fizinę apsaugą atsakinga Viešojo saugumo tarnyba, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai, bet tai mažoji dalis.
Viešojo saugumo tarnyba saugo Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinę, Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, Subačiaus naftos terminalą Kupiškio rajone, Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostus, taip pat juose oro navigacijos paslaugas teikiančios įmonės infrastruktūrą. Papildomai saugoma ir Vidaus reikalų ministerija bei Užsienio reikalų ministerija.
Tačiau kitų nacionaliniam saugumui svarbių įmonių objektų apsaugą turi užtikrinti įmonės, valdančios šį turtą. Tai iš reiškia, kad kiekviena įmonė, kuri valdo nacionaliniam saugumui svarbią infrastruktūrą – ar tai būtų elektros bei dujų jungtys, ar dujų vamzdynai bei elektros tiekimo ir perdavimo infrastruktūra – yra atsakinga už jos apsaugą.
„Ten būna labai įvairiai: kai kur saugo privačios saugos tarnybos, kai kur pačios įmonės turi savo apsaugą, o kai kurios vietos iš viso yra po signalizacija ir tiek. Žinote, energetika yra labai plati sritis, kokioje nors transformatorinėje žmonės nė nedirba. Ten tiesiog aptverta tvoromis, pastatytos kameros ir kažkur į pultą informaciją paduoda. Jeigu kažkas, tada policija apvažiuoja juos aktyviau“, – portalui tv3.lt pasakojo laikinasis Viešojo saugumo tarnybos vadas Arūnas Paulauskas.
„Vieningo objektų apsaugos centro nėra. Yra sustatyti prioritetai, didžiausio prioriteto objektai atiduoti saugoti Viešojo saugumo tarnybai, o žemesnio prioriteto objektai saugomi kitais būdais“, – sakė laikinasis vadas.
Ar kas nors kada nors domėjosi, kaip įmonės apsaugo Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbią infrastruktūrą? Pavyzdžiui, ar tinkamai saugomas Lietuvos-Lenkijos dujotiekis GIPL, Lietuvos-Lenkijos tinklų jungtis „LitPolLink“, kombinuoto ciklo blokas Elektrėnuose ar Lietuvoje nutiesti dujotiekiai? Informacijos apie tai nėra daug, bet, pavyzdžiui, „Litgrid“ su „Ekskomisarų biuru“, „Aro“ ir policijos pareigūnais prieš metus imitavo ginkluotą užpuolimą „Litgrid“ būstinėje, kuriuo siekta patikrinti, kaip veikia saugumo algoritmai.
Pasak vidaus reikalų viceministro Vitalijaus Dmitrijevo, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme yra įtvirtinta Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, kuri turi ne tik nagrinėti įvairius sandorius, bet tuo pačiu „jai turi rūpėti ir šitas klausimas apie objektų saugumą“.
„Mes šituo klausimu pasidomėjome, regis, praeitų metų pabaigoje ir turime darbo grupės išvadas. Tos išvados dabar yra narpliojamos įvairiuose kontekstuose, o vienas iš tų kontekstų yra ir Viešojo saugumo tarnybos pertvarka, nes buvęs generolas mums sakydavo, kad viskas yra gerai, išskyrus, kad reikia daugiau pareigūnų. Kitų problemų jis nematė. O mes matome ir tas kitas problemas“, – sakė V. Dmitrijevas.
SGD terminalo apsauga: nuo katerio iki narų
Kadangi nacionaliniam saugumui svarbių objektų yra be galo daug, visų jų apsaugojimo lygio išnagrinėti nepavyks, bet daugiausia klausimų visuomet sulaukiama dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo saugumo. Terminalą valdo akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, o pats laivas yra nuomojamas iš norvegų bendrovės „Höegh LNG“. Šio terminalo fizinę apsaugą užtikrina Viešojo saugumo tarnyba.
„Ką pamačiau čia būdamas, kalbu apie strateginių objektų apsaugą, kad buvo akcentuojamasi į tą, kaip aš vadinu, būdelinę apsaugos vykdymo sistemą. Taip, tai yra gynyba, nes žmonės ginkluoti: jeigu jau juos užpultų ar objektą užpultų, kažkoks pasipriešinimas galėtų vykti, bet to proaktyvumo saugant objektą praktiškai nebuvo jokio. Tai yra atėjimas į tarnybą, apsiginklavimas ir budimas kažkur būdelėje, apsaugos poste ir panašiai, bet tikrai ne taip kaip mes įsivaizduojame proaktyvią objekto apsaugą. Vienas geriausių pavyzdžių, šiandien ryte skambinausi į Tauragės apskritį ir paprašiau paskolinti katerį tam, kad galėtume patruliuoti aplink SGD, nes mes atsakingi už išorės apsaugą, ne už vidaus. Deja, sėdim būdelėje, viduje, ir taip saugome suskystintų gamtinių dujų terminalą, nors saugom jį nuo 2017 m. iki šiol neturėdami normalaus katerio, kuriuo galėtume patruliuoti aplinkui. Tai atsakymas, kodėl Valstybės sienos apsaugos tarnyba pasijungė į pagalbą, nes Viešojo saugumo tarnyba neturi galimybių“, – apie apverktiną terminalo apsaugą Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje kalbėjo laikinasis Viešojo saugumo tarnybos vadas A. Paulauskas.
Buvęs Viešojo saugumo tarnybos vadas Ričardas Pocius situaciją apibūdina visai kitaip. Pasak buvusio vado, už techninį aprūpinimą, informacinių technologijų diegimą, apsaugos priemones atsako objekto valdytojas – tarkime, Energetikos ministerija su pavaldžiomis įmonėmis arba Susisiekimo ministerija bei jos pavaldumo įmonės. Tuo metu Viešojo saugumo tarnyba esą turi užtikrinti apsaugos pajėgumus, ginkluotę, ryšio priemones, reagavimą bei sudėlioti slaptą apsaugos taktiką.
„Kartu su objekto valdytoju mes kiekvieną objektą iščiupinėdavome, nes kiekvienas objektas yra kitoks: skirtingos teritorijos, visokie apsaugos niuansai. Apsauga, kaip žinote, yra 360 laipsnių: tai yra, oras, vanduo, žemė pagal tai, iš kur gali ateiti grėsmės. Grįžtant prie SGD terminalo, tai ten jis įdomus tuo, kad yra ant vandens, o krantinės toliau. Plius niuansas, kad galimi sprogimai, gaisrai, nes tai dujos, todėl labai aukšti reikalavimai. Pagal tai sprendžiamas klausimas, kaip objektas saugomas, kaip bus atremiama priešo ugnis. Todėl, pavyzdžiui, negalima naudoti tam tikros ginkluotės: sunkaus kalibro, sprogstamųjų medžiagų negalima naudoti ir panašiai. Tai reiškia, kad mūsų žmonės eina su lengvo kalibro ginklais. Tada reikia galvoti apie kažką kita, kaip atremti pasikėsintojus, teroro akto vykdytojus ir panašiai“, – portalui tv3.lt pasakojo R. Pocius.
Pašnekovas paneigė informaciją, kad Viešojo saugumo tarnyba neturi jokio katerio, kuriuo galėtų patruliuoti aplink terminalą, tik pridūrė, kad specialaus katerio-ledlaužio reikėjo žiemomis, bet ankstesnė Vyriausybė neskyrė lėšų jo įsigijimui, nes tai neva būtų atsiliepę dujų kainai.
„Nusprendė, tai nusprendė. Mes teikėme pasiūlymą, ko reiktų apsaugai. Apsauga niekada nebūna 100 proc. Niekada. Bet visuomet reikia stengtis pakelti apsaugos lygį. Tai vasaros metu tas kateris nėra reikalingas, nes mes jį turėjome. Na, bent aš palikau jį tvarkingą ir veikiantį. Juo būdavo patruliuojama, išvaikydavo žvejus, girtus turistautojus ir panašiai. Tokio rimto pasikėsinimo ant vandens nebuvo, tuo labiau, kad ant vandens yra apsaugos bujai vadinami. Tai tokios didžiulės plūdės, pro kurias nepraplauksi, jos iškart sulaiko“, – sakė R. Pocius.
Pasak buvusio Viešojo saugumo tarnybos vado, virš vandens, ties krantine taip pat puikiausiai veikia stebėjimo sistemos, signalizacija, pritaikytos ir kitos aukštosios technologijos.
„Po vandeniu įvertintos visos situacijos ir mūsų bei kariuomenės narai nardo periodiškai, bet nesakysiu laikotarpių. Bet jie periodiškai nardo ir apeina laivo dugną. Kai dabar kalba, kad reikia robotų, tai yra nesąmonė, nes tegul pirmiau pasižiūri, kokiame vandenyje yra ir koks tas laivo dugnas. Noriu akcentuoti, kad to roboto kaina yra pusė milijono. Tai vienas dalykas. Bet kitas dalykas – Kuršių marių vandens matomumas maksimum yra 30 centimetrų. Mes iš vokiečių buvom pasiskolinę robotą, bandėm jo galimybes, tai jis visiškai nieko po vandeniu nemato. Tas vanduo yra tiek nešvarus, o pravažiuojantys laivai nuolat kelia dumblą, nuolat. Tai juk uostas, jo vanduo nepermatomas. Tai iš to roboto jokios naudos“, – pasakojo R. Pocius.
Pašnekovas taip pat pridūrė, kad Viešojo saugumo tarnyba kartu su Lietuvos kariuomene bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba buvo parengusi slaptą operacinį planą, skirtą apsaugoti tiek uostą, tiek suskystintų gamtinių dujų terminalą. „Nuolat vyko bendros pratybos. Kol kas kažką blatniau išrasti nežinau, ar galima. Gal ir galima, bet visi planai, visi veiksmai buvo atidirbti“, – teigia buvęs vadas.
Jis kvestionavo teiginį, kad diversantai galėtų pakenkti terminalui prisiartinę po vandeniu iš jūros ar marių pusės. Pasak R. Pociaus, prisiartinti po vandeniu iš jūros pusės nematomiems neįmanoma, bet pašnekovas dėl suprantamų priežasčių atsisakė atskleisti detales. R. Pocius taip pat pažymi, kad prisiartinti po vandeniu iš Kuršių marių pusės irgi neįmanoma, nes didžiausias gylis ten siekia 4 metrus.
„Prieiti prie laivo neišsilaipinus kažkur krante ir nepasiruošus lįsti po vandeniu, tai ne arčiau nei Kiaulės nugara reiktų išsilaipinti ir palįsti. Tai jiems reiktų pravažiuoti visą Kuršių neriją, kad palįstu po vandeniu ir prieitų prie laivo. Bet, žinote, jeigu rusai norėtų sunaikinti terminalą, tai „Kalibr“ nuo Kaliningrado bazių skristų lygiai 15 sekundžių“, – sakė R. Pocius.
Pasak buvusio Viešojo saugumo tarnybos vado, vienintelė reali galimybė įvykdyti ataką prieš terminalą ne karinėmis priemonėmis būtų diversija iš vidaus pasitelkus darbuotojus, tačiau personalo patikimumas paprastai nuodugniai tikrinamas.
R. Pocius pabrėžė, kad nesaugiausia yra ta infrastruktūra, kuri eina Baltijos jūros dugnu, kaip kad elektros jungtis su Švedija, nes apsaugoti jos praktiškai neįmanoma. Tai įrodo ir įtariamas tyčinis Suomijos-Estijos dujotiekio sugadinimas. Anksčiau buvo susprogdintas Rusiją ir Vokietiją jungęs, bet Rytų Europą aplenkęs dujotiekis „Nord Stream“.
Grėsmes mato visai kitur
Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ taip pat patvirtino, kad apsaugoti jūros dugnu einančią infrastruktūrą yra praktiškai neįmanoma, galima tik stebėti, kaip infrastruktūra veikia.
„Svarbu yra tai, kad povandeninės elektros ar dujų jungtys, kabeliai ar vamzdynai yra ne šalių, kurias jungia, teritorijoje ir tokio atstumo jungčių realiai yra neįmanoma apsaugoti. Galimas tam tikras monitoringas, bet iš esmės tai yra stebėjimas, kaip veikia tos jungtys: koks yra slėgis dujotiekyje, kaip veikia elektros kabelis arba ryšių kabelis. Užtikrinti saugumą tokiais atstumais praktiškai yra neįmanoma, juo labiau, kad tai tarptautiniai vandenys ir bet kurie laivai gali plaukti. Netgi laivai, kurie nėra užfiksuojami jūros erdvėje. Turint galvoje, kad apsaugos galimybės už teritorinių vandenų ribos yra labai minimalios, praktiškai nėra realios, mes turėtume tai vadinti, ne apsauga, o stebėjimu“, – teigė A. Sekmokas.
Energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas sako, jog nors apsaugoti Baltijos jūros dugnu einančios jungties su Švedija išties neįmanoma, bet net jeigu kabeliui kas nutiktų, didelių bėdų Lietuva nepatirtų, tiesiog elektra šiek tiek pabrangtų, nes tuomet tenka įjungti savas dujomis kūrenamas elektrines. Taip jau yra nutikę.
Didesnį buvusio energetikos ministro A. Sekmoko susirūpinimą kelia faktas, jog Lietuvos elektros energijos perdavimo sistema tebėra valdoma iš Maskvos, nes Baltijos šalys vis dar priklauso BRELL žiedui. „Kalbėti apie kokį nors energetinės sistemos saugumą tokiu atveju yra neįmanoma. Čia aš įžvelgiu pagrindinę saugumo spragą. Ir tai, kad vasarą nebuvo padaryti žingsniai trauktis iš BRELL sutarties, tai yra Vyriausybės atsakomybė, kad tų žingsnių nėra imamasi“, – sakė A. Sekmokas.
V. Jankauskas teigia šiuo atveju neįžvelgiantis apokalipsės, nes Lietuva jau yra atlikusi izoliuoto elektros sistemos darbo bandymą, kuris parodė, jog mūsų šalis galėtų išgyventi izoliuotai. Baltijos šalių atsijungimas nuo BRELL žiedo numatytas 2025 m. pradžioje. Lietuva skelbė, kad norėtų atsijungti kitąmet, bet Latvija ir Estija šio siūlymo nepalaikė. „Kaip bebūtų, net jei Rusija sugalvotų ką nors iškrėsti, tai mes, Baltijos šalys, galėtume išgyventi“, – sakė energetikos ekspertas.
Tačiau A. Sekmokas atkreipia dėmesį, kad nors Lietuva išties išgyventų šitokį akibrokštą, bet netikėtas trikdis esant tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai neveikia elektros jungtis su Švedija, kai oro sąlygos nepalankios elektros gamybai, galėtų sukelti sistemos griūtį. „Ne viską įmanoma suvaldyti“, – reziumavo buvęs energetikos ministras.
