Prezidentas prieš porą dienų užsienio žiniasklaidai pareiškė, kad Lietuvą okupuoti priešų kariuomenei užtruktų ne kelias dienas, o tris ar keturias savaites. Duodamas interviu JAV transliuotojui CNN Lietuvos vadovas pabrėžė, kad prieš trejus metus analitinio centro RAND pateiktas scenarijus, jog Rusija Lietuvą galėtų užimti per 36 valandas, yra pernelyg pesimistinis.
„Tai pernelyg pesimistinis požiūris. Kalbėjau su mūsų generolais ir jie mane patikino, kad neįmanoma užimti Lietuvos per dvi dienas, nes, jų skaičiavimais, tai užtruktų nuo trijų iki keturių savaičių. Ir, jei tai tiesa, mes galime tikėtis, kad NATO sąjungininkai atvyks į pagalbą“, – CNN teigė G.Nausėda.
Šis pasisakymas neliko nepastebėtas. Žurnalistas ir šaulys Edmundas Jakilaitis savo „Facebook“ paskyroje rašė: „Nežinau, ar kokie kvailiai taip patarė, ar pats vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas taip sugalvojo, bet tai yra vienas gėdingiausių pasisakymų per 3 valstybės dešimtmečius. „Ginsimės tol, kol liks bent vienas lietuvis“ – tokio atsakymo tikėčiausi iš valstybės vadovo, o ne kažkokio kapituliacinio skiedalo. Kaip ir 40-ais, didžiausia bėda gali tapti politikai“, – piktinosi E. Jakilaitis.
Kiek vėliau jis pridėjo turintis norą, kad Lietuvoje mažėtų tokio tipo „skiedalų“.
„Norėčiau, kad šis savaitgalis taptų tuo momentu, kai Lietuvoje baigsime viešus skiedalus apie tai, kiek valandų, dienų ar savaičių Lietuva atsilaikys, jei ją „kažkas“ užpultų. Tokios kalbos ne tik demotyvuoja Tėvynę ginti prisiekusius žmones. Tokios kalbos tėra tušti skiedalai, nes, priklausomai nuo atskaitos taškų, įvairių scenarijų galima prirašyti kiek tik nori. Bet ne tai svarbiausia.<..> Visi žino, kad 1919 metais Lietuvos savanoriai atsilaikė prieš kelis kartus didesnes bolševikų pajėgas, ir ne tik bolševikų. Jie išvijo atėjūnus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš dalies Latvijos. Kiek tada savanoriai apgynė, iš esmės tokią Lietuvą šiandien ir turime“, – savo socialinės medijos paskyroje rašė žurnalistas.
Kalbos viešai ir privačiai
Diskusijos netilo ne tik socialinių medijų tinkluose, prezidento pasisakymą vertino ir su komunikacija, šalies gynyba dirbantys profesionalai. Politologai ir komunikacijos specialistai sutinka, kad „prezidento žinutė buvo ištransliuota netinkamai“.
Politologas Algis Krupavičius aiškino, kad prezidentas, žinoma, gali kalbėti tokiomis (gynybos) temomis.
„Visgi kyla klausimas, ar jam reikėtų įvardyti kokius nors terminus? Manau, kad ne. Nes Lietuva nėra valstybė-atomas, o tarptautinių aljansų narė ir mes patys turime nacionalinius gebėjimus ir pajėgumas gintis. Prezidentui nebūtinai reikėjo bandyti įvardyti situaciją tokiu būdu, kaip jis ją įvardijo. Paprastai prezidentai vengia taip kalbėti“, – aiškino politologas.
Jis sakė, kad prezidentas, matyt, nesuvokė, kad gali būti suprastas pažodžiui. „O ir nedraugiškos šalys gali panaudoti tam tikras žinias prieš mus“, – sakė politikos mokslų specialistas, aiškindamas, kad nereikėtų pamiršti, jog Lietuva būdama NATO nare ir dabartinėje geopolitinėje situacijoje gali jaustis saugiai.
Anot A. Krupavičiaus, prieš tai Lietuvos politikai yra ne vieną kartą sakę, kad Lietuva gyvena „ko gero saugiausiame savo laikotarpyje“.
Politologas Nerijus Maliukevičius tikino, kad prezidentas pakliuvo į subtilią politinės komunikacijos situaciją.
„Visada reikia turėti galvoje, kad žinutė gali būti išgirsta skirtingų auditorijų. Jei kalbėtume apie užsienio ekspertus, saugumo ekspertus, žurnalistus, tai klausimas, per kiek įmanoma Baltijos šalių teritorijas okupuoti, užduodamas dažnai. Klausiama, kaip yra pasiruošę Baltijos šalyje gintis ir panašiai“, – sako politikos mokslų specialistas.
Pasak jo, yra publikuojami tam tikri tyrimai, todėl sulaukiama ir tokių klausimų.
„Taigi, tos diskusijos ekspertinėje bendruomenėje yra visiškai tinkamos. Tinkama yra kalbėti apie apginamumo detales, laikotarpius. Visgi visada reikia turėti galvoje, kad žiniasklaidoje tokias žinutes interpretuoja platesnė auditorija. Būtent platesnei auditorijai strateginės komunikacijos žinutė turėtų būti labai aiški ir konkreti“, – sakė politinę komunikaciją tyrinėjantis mokslininkas.
Anot jo, prezidento skleidžiama žinutė turėtų būti, kad „ginsimės nepaisant nieko iki paskutinio piliečio, kario ir, kad visiškai nesvarbu laikas ar dienos“. Šią strateginę žinutę visada reikia būti pasiryžus transliuoti ne tik tarptautinei, bet ir vidaus auditorijai.
„Ne taip senai buvo išplatinta brošiūra Švedijoje, kuri informavo kiekvieną šeimą, ką reikia žinoti krizės arba karo atveju. Ten buvo skelbiama aiški žinia, kad agresijos atveju Švedija ginsis iki paskutinio kario ir bet kokia kita informacija yra neteisinga ir netikra. Tokia žinutė – labai svarbi vidaus auditorijai, valstybei, kuri savo gynybą formuoja totalios gynybos principu“, – Švediją, kaip geros komunikacijos pavyzdį, pateikė N. Maliukevičius.
Taigi, pasak politologo, mūsų prezidentui tokias žinutes dar reikės įvaldyti ir transliuoti Lietuvos auditorijai.
„Yra skirtingų auditorijų ir interpretacijų problemos. Aš manau, kad nereikia daryti tragedijos, žinutę transliuoti vidaus ir užsienio auditorijoms aiškiai, o prezidentas visada galės patikslinti tai, ką pasakė“, – sakė N. Maliukevičius.
Turi įkvėpti, o ne žlugdyti
Komunikacijos specialistas Arijus Katauskas aiškino, kad kiekviena žinutė turi tikslinę auditoriją ir kiekviena auditorija reikalauja tikslinės pozicijos.
„Tai, ką pasakė prezidentas tam tikrai auditorijai, nebūtinai tinka viešajai erdvei. Kalbant apie subtilius dalykus viešojoje erdvėje reikia daugiau „dedamųjų“. Reakcijos ir spaudimas, kurio sulaukė prezidentas, išsyk po šio pasisakymo, turi pagrindo, nes žodžiai, kurie buvo pasakyti buvo paremti skaičiais, bet spaudimas iš visuomenės, atsižvelgiant į aplinką, yra visiškai kitoks“, – aiškino komunikacijos specialistas.
Anot jo, valstybės vadovus, ypatingai prezidentą, visuomenė traktuoja, kaip įkvėpėją, lyderį, iš kurio laukiama visuomenę įkvepiančių žodžių.
„Ar galima buvo pasakyti kitaip? Ko gero buvo galima.<..> Šį pasakymą reikėtų nurašyti prezidento nepasiruošimui, per trumpam buvimui poste ir nepajautimui, o koks gi poreikis ir kokia informacijai yra iš visuomenės pusės? Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia meluoti. Visgi reikia suprasti, kokia yra tikslinė auditorija ir kas tavo žinutę išgirs“, – svarstė A. Katauskas.
Jis tikino, kad tai, ką galima sakyti už uždarytų durų ne visada galima pasakyti viešai, o šioje vietoje prezidentas „paslydo“, neįvertino galimos visuomenės reakcijos.
„Tokia reakcija logiška, nes aplinka pas mus įtempta, atsargumas paaštrintas, daug žmonių tapo savanoriais ar šauliais per trumpą laiką. Šie žmonės pagrįstai gali tikėtis, kad prezidentas bus tas, kuris įkvėps ir skatins, o ne pasakys, kad „maksimum planas yra tiek, o paskui, kaip Dievas duos“, – aiškino komunikacijos ekspertas.
