Kalba – kaip įmonės veidas: kaip gimsta patrauklūs lietuviški verslų pavadinimai?

Dėmesį patraukti galinčių įmonių pavadinimų įvairovė milžiniška

„Šiais laikais kiekvieno iš mūsų gyvenimas be proto intensyvus – nuolat skubame, lekiame, stengiamės viską padaryti laiku. Beprotiškas yra ne tik gyvenimo tempas, bet ir gaunamos informacijos srautas. Socialiniai tinklai, naujienų portalai, net gatvės perpildytos garsų, vaizdų, rašytinės informacijos. Tačiau visos jos aprėpti – tiesiog neįmanoma. Todėl mūsų dėmesį dažniausiai patraukia tik tai, kas netikėta, pagaulu, kitaip sakant, aktualizuota“, – pasakoja K. Šerkšnienė.

Būtent aktualizuotąją kalbinę raišką, konkrečiau – Valstybinės kalbos inspekcijos 2009–2024 m. gražiausiais pripažintus lietuviškus įmonių pavadinimus, pašnekovė analizavo ir savo moksliniame darbe „Lietuviškų įmonių pavadinimų aktualizacija ir pragmatika“.

„Atliktas tyrimas atskleidė, kad minėti įmonių pavadinimai kuriami pasitelkiant leksikos aktualizaciją, pavyzdžiui, Daktaras desertas, Juokiasi puodas, Samtukas, arba fonetinę aktualizaciją, pavyzdžiui, Ližė smaližė, Saulės sauja. Pasirinkdami tokią kalbinę raišką įmonių pavadinimų kūrėjai siekia draugiško, artimo santykio su savo tiksline auditorija“ – tyrimo rezultatais dalinasi K. Šerkšnienė. Tačiau, kaip pažymi pašnekovė, darbe siekta ne tik išsiaiškinti, kaip pavadinimai kuriami, bet ir nustatyti, kaip juos vertina pirkėjai, klientai, lankytojai. „Atlikta apklausa tarp Vilniaus universiteto Kauno fakulteto ir Marijampolės kolegijos studentų atskleidė, kad adresatas ne visada tinkamai supranta aktualizuotus įmonių pavadinimus, kai kuriuos iš jų vertina kaip sudėtingus, painius ir neatspindinčius įmonės veiklos pobūdžio ar specifikos“, – pabrėžia ji.

Be to, anketinės apklausos duomenys parodė, kad studentams svarbiausia, jog pavadinimas būtų aiškus, įsimintinas ir originalus, tačiau, pasak tyrėjos, to pasiekti ne visada pavyksta. 

„Įdomu buvo sužinoti, kad, respondentų nuomone, gražūs yra tiek automatizuoti, daugeliui iš mūsų jau įprastais tapę įmonių pavadinimai, pavyzdžiui, Dior, The body shop, Žalia giria, Senukai, tiek ir aktualizuoti įmonių pavadinimai, pavyzdžiui, Pjaunu grybą, Špyga lakuota, Pupt, Du medu. Be to, ir anketoje nurodytus gražiausių įmonių pavadinimų konkurso laureatus respondentai įvertino skirtingai. Pavyzdžiui, vieniems įmonės pavadinimas Dūzgynė pasirodė atkreipiantis dėmesį, kitiems – ne, vieni siejo jį su linksmybėmis, šurmuliu (plg. dūzgės), kiti – su senove, bitėmis, lietuviškumu. Tokie rezultatai rodo, kad kiekvienas respondentas įmonių pavadinimus vertino remdamasis savo turima patirtimi ir lingvistine kompetencija“, – akcentuoja K. Šerkšnienė. Darbo autorė taip pat atkreipia dėmesį, kad, studentų nuomone, lietuviški pavadinimai labiau traukia dėmesį nei nelietuviški, o taisyklingi – labiau nei parašyti su klaidomis.

Patrauklus lietuviškas pavadinimas – misija įmanoma

K. Šerkšnienė įsitikinusi, kad jos atlikto tyrimo rezultatai gali būti naudingi ne tik kalbininkams, bet ir verslininkams. „Kiekvienas prekės ženklas ar įmonės pavadinimas – tai ne tik referentinę funkciją atliekantis žodis ar žodžių junginys, bet ir savita reklamos forma. Todėl mano darbe teikiamos išvados ir apibendrinimai gali tapti puikiu atspirties tašku kuriant skambų, pagaulų, tačiau pakankamai aiškų pavadinimą. Pavadinimą, kuris žavėtų, trauktų dėmesį ir skatintų daugiau pasidomėti taip pavadinta įmone. O argi ne to trokšta kiekvienas naują verslą pradėti besiruošiantis žmogus?“, – svarsto pašnekovė.

Vis dėlto viešojoje erdvėje vis dar verda aršios, netgi visuomenę skaldančios diskusijos dėl angliškų pavadinimų. K. Šerkšnienė įsitikinusi, jog pasirinkimą lietuvišką žodį pakeisti anglišku dažnai lemia išaugęs anglų kalbos prestižas ir noras įtikti klientui, ypač jaunam. Jos manymu, sukurti patrauklų lietuvišką tekstą ne visada lengva, tačiau svarbu.

„Labai branginu savo gimtąją kalbą, todėl visada nudžiungu pamačiusi įdomų, žaismingą ar intriguojantį lietuvišką viešąjį užrašą. Esu įsitikinusi, kad lietuvių kalba gali papuošti bet kokią iškabą ar reklamą. Tereikia tik šiek tiek pasukti galvą, galbūt vieną kitą žodyną pavartyti ar... išlaisvinus savo kūrybinį potencialą sukurti lietuvių kalbos taisyklių nepažeidžiantį naujadarą“, – tvirtina pašnekovė.

Ką daryti, kad verslininkai dažniau rinktųsi lietuviškus pavadinimus? Atsakydama į šį klausimą, K. Šerkšnienė pažymi, jog itin svarbus yra paties kūrėjo sąmoningumas ir pozityvus požiūris į gimtąją kalbą. Tačiau ji taip pat pabrėžia, kad išoriniu stimulu gali tapti ir įvairios iniciatyvos. „Džiugu, kad Valstybinė kalbos inspekcija kasmet organizuoja gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkursą. Tiesa, norėtųsi, kad jo sklaida būtų didesnė, o gražiausiais išrinkti pavadinimai sulauktų pelnyto visuomenės dėmesio. Žinoma, kūrybišką požiūrį į lietuviškų įmonių pavadinimų kūrimo procesą būtų galima diegti ir nuo mažų dienų, pavyzdžiui, rengti kūrybines dirbtuves mokyklose, arba skatinti verslo sektoriaus ir akademinės bendruomenės komunikaciją kviečiant studentus teikti lietuviškų pavadinimų siūlymus naujoms įmonėms“, – mintimis dalinasi pašnekovė.

Išreikšti save lietuviškai – daugybė šmaikščių ir subtilių būdų

Kristinos Šerkšnienės tyrimas ne tik suteikė naudingų įžvalgų apie įmonių pavadinimus, bet ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) buvo apdovanotas už taisyklingą ir stilingą kalbą. Pati darbo autorė teigia, jog labai stengtis net ir nereikėjo. Rašyti taisyklingai –jos kasdienybė, užkoduota dar nuo vaikystės. 

„Žinoma, negimiau mokėdama rašyti be klaidų (jų darau ir iki šiol), tačiau nuo mažens daug skaičiau, o mokykloje lietuvių kalbos pamokos man patiko daug labiau nei fizika ar matematika. Be to, vaikystėje su draugėmis mėgome žaisti, kad esame mokytojos. Į mažus, pačių pasigamintus sąsiuvinius parašydavome diktantą su daug klaidų, o po to pačios tas klaidas ir taisydavome, pažymius įsivaizduojamiems mokiniams rašydavome“, – prisimena ji.

Rašyti be klaidų, sudėti varneles ir taškelius ten, kur jų reikia, pašnekovė stengiasi ir bendraudama su artimaisiais ar draugais. Tačiau ji taip pat pripažįsta, kad kartais norisi suteikti tekstui daugiau ekspresyvumo. „Tuomet sąmoningai pažeidžiu bendrinės lietuvių kalbos normas. Pavyzdžiui, norėdama pabrėžti savo nuostabą, grafiškai pratęsiu balses ir rašau kąąąąą??? arba kaip gražuuu! Kai noriu, kad tekstas atrodytų žaismingas, gyvas ar atitiktų mano pašnekovo kalbos manierą, nevengiu pavartoti ir netaisyklingų, tarminių žodžių, kitų kalbų intarpų, pavyzdžiui, ne saldainis, o saldainė, ne smalsu, o cekavu“, – atviravo pašnekovė. O paklausta, kokį patarimą duotų taisyklingiau kalbėti norinčiam žmogui, K. Šerkšnienė atsako, kad į kiekvieną savo pasakytą žodį reikėtų žvelgti kritiškai. „Aišku, tam, kuris visą gyvenimą kalbėjo taip, kaip kalba, gali būti sunku įvertinti vieno ar kito žodžio taisyklingumą. Net ir aš iš įpratimo kasdien taisau kavą, nors ji ir nėra sugedusi. Tačiau stengtis verta“, – priduria ji.

Pašnekovė taip pat pastebi, jog dažno lietuvio kalboje gausu ne tik netaisyklingų žodžių, bet ir anglų kalbos intarpų. Pastarieji į mūsų gyvenimą braunasi vis intensyviau: daug anglicizmų sutinkame ne tik jaunimo kalboje, socialiniuose tinkluose, bet ir darbinėje aplinkoje. Tačiau pavojaus varpais skambinančius K. Šerkšnienė nuramina: „Manau, kad tuomet, kai tai – sąmoningas būdas išreikšti save, savo tapatybę ar bandymas pabrėžti savo priklausymą tam tikrai bendruomenei, nerimauti nebūtina. Svarbiausia, jog kiekvienas jaunosios kartos atstovas žinotų, kokie yra lietuviški atitikmenys, ir prireikus galėtų juos pavartoti“.

Pašnekovė įsitikinusi, jog kalbėti taisyklingiau gali kiekvienas. Net ir nežinantiems, kokius žodžius, jų junginius pasirinkti, pagelbėti gali VLKK Konsultacijų bankas ar www.ekalba.lt esantys žodynai. Na, o išsiaiškinus, kokie žodžiai yra taisyklingi, belieka nepamiršti jų vartoti.

„Lietuvių kalba – tarsi dalelė manęs. Tai – Danuko Dunduliuko nuotykių skaitymas vaikystėje, nuoseklus literatūros kūrinio ištraukos interpretavimas mokyklos suole, filologijos studijos Vilniaus universitete, darbas leidykloje ir vaikiškų knygų autorės statusas. Lietuvių kalba yra lyg neišsenkantis lobynas, kuris suteikia galimybę pasakyti aiškiai, subtiliai, šmaikščiai, vaizdingai, pagauliai. Tą patvirtina ir mano atliktas tyrimas. Be galo branginu lietuvišką žodį, nes žinau, kiek dėl troškimo kalbėti savo gimtąja kalba teko patirti praeities kartoms. Ir noriu tikėti, kad sugebėsime šį turtą išsaugoti savo vaikams bei anūkams“, – viltingai pokalbį užbaigia K. Šerkšnienė.