Apie tai, kokį poveikį ekonomikai padarytų 4 darbo dienų savaitė ir kaip reikėtų indeksuoti minimalų darbo užmokestį, jiedu diskutavo naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Programoje esate numatę, kad sieksite 4 darbo dienų savaitės, kaip planuojate tai įgyvendinti?
L. Savickas: Programoje yra užsiminta, kad tai yra principinis laikysenos klausimas, atliepiantis daugelį globalių tendencijų. Neveltui vyksta ne tik diskusijos, yra ir realiai veikiančios įmonės, ir viešosios, ir privačios, kurios praktikoje eksperimentuoja ne pirmus metus ir atsiliepia teigiamais rezultatais. <...>
Mes matome vis daugiau automatizacijos, robotizacijos, netgi yra prognozės, kad po kelių dešimčių metų pagrindinis žmonių užsiėmimas bus laisvalaikis. Akivaizdu, kad technologijos gali leisti mums kaip visuomenei turėti daugiau laiko sau. <...>
Pokytis, kuris pradėjo vykti prieš nepilną 100 metų nuo 6 darbo dienų savaitės, dabar mes pripratę ir atrodo normalu, kad yra tik 5 darbo dienos. Tikėtina, kad tolimesnėje perspektyvoje kalbos nebus tuščios ir mes judėsime link 4 darbo dienų savaitės.
O koks bus poveikis ekonomikai. Galbūt dirbant mažiau, gerbūvio bus mažiau?
L. Savickas: Galim pasiklausti įmonių, kurios pirmosios Lietuvoje tą pritaikė. Sako, kad per 4 dienas sukuriama lygiai tiek pat pridėtinės vertės, kiek buvo sukuriama per 5 darbo dienas. Akivaizdu, kad tie eksperimentai rodo teigiamą pokytį. <...>
Ką jūs galvojate apie 4 darbo dienų savaitę?
S. Kairys: Aš rinkimų kontekste matau bandymą parduoti neva labai gerą idėją. Mano galva yra vienas esminis nelogiškas argumentas, kad robotizacija ir visų procesų automatizavimas trumpina darbo savaitę. Ne, šitie procesai naikina darbo vietas. Ne ten turėtų būti akcentas. <…>
Minimalus atlyginimas yra labai karštas klausimas, kuris sukelia labai daug diskusijų, nuo sausio jis didėja. Kokia jūsų pozicija dėl minimalaus atlyginimo, ar jis turėtų būti didinamas kasmet, ar vis tik čia diskusijų klausimas?
L. Savickas: Manau, kad esminis proveržis šitoje srityje buvo priimtas praėjusioje kadencijoje. Iki to laiko turėjome liūdną situaciją, nes politikai pradėdavo žaisti tradicinį „kas daugiau?“ žaidimą. Pirma, tas politinis žaidimas atnešdavo neužtikrintumą verslui, kuris nežinojo, kaip ruoštis sausio 1 d. įsigaliosiantiems naujiems reguliavimams, ir, tuo pačiu, žmonėms, kuriems tai sukeldavo, tai neišpildydavo lūkesčių.
Dėl to pasiūlytas sprendimas buvo grįstas dialogu ir duomenimis. Visų pirma – įgalinta trišalė taryba, kai šnekasi Vyriausybė, verslas ir profesinės sąjungos, ir, tuo pačiu, sutarta dėl formulės, kurią prižiūri, įgyvendina ir skaičius pateikia Lietuvos bankas, kaip neutralus arbitras. <...>
Kaip jūs vertinate kasmetinę minimalaus darbo užmokesčio peržiūrą?
S. Kairys: <...> Aš pritarčiau, kad indeksavimai tam tikra prasme yra gerai, nes jie depolitizuoja procesą. Nenoriu būti blogu pranašu, bet gali būti, kad kitą kadenciją teks peržiūrėti visus tuos indeksuotus dalykus.
Mes matome iš priimtų sprendimų, kad, pavyzdžiui, šios kadencijos Vyriausybė daug dėmesio skyrė pedagogų, kultūros darbuotojų, policininkų atlyginimams, tačiau tuos užsibrėžtus tikslus labai sunku pasiekti, nes kiekvieną kartą tas vidutinis atlyginimas nutolsta ir tu esi besivejančio vaidmenyje.
Tuo tarpu, minimalios algos korekcijos atneša visai kitą dalyką. Jeigu yra indeksacija, toje formulėje turi atsirasti koks nors našumo matavimas.
Atrodo nekaltas sprendimas, minimalios algos didinimas, pavyzdžiui, viešojo maitinimo ar panašiems sektoriams lemia visą grandinę tolimesnių įvykių, nes visada reikia didinti ir tuos atlyginimus, kurie pasidaro labai arti minimalios algos. <...>
Kažkur vistiek yra riba, ją peržengus viskas suksis kitu galu per didėjantį nedarbą, atleidimus ir kitus dalykus. Bepigu yra valstybei priimti sprendimą, bet, kaip jis vėliau veikia rinką, yra visai kas kita.
Visą pokalbį rasite straipsnio pradžioje.