Raudona spalva mums reiškia būtent kraują, gyvybę ir kitus dalykus, o jau kokią spalvą pasirinksim ir kokį žiedą įpinsim į Joninių vainiką, kaip sako Čekoniškių verbų ir buities seklyčios tautodailininkės, kiekvieno fantazijos reikalas.
Svarbu žinoti, kad pynimui turime pasiruošti iš anksto.
Tautodailininkė Janina Norkūnienė pasakoja: „Pirmiausia būdavo pavytindavo tą žolę iš anksto, kad iš jos galima būtų gerai rišti. Vėlesniais laikais būdavo lininis siūlas naudojamas, nes kitokių dalykų nebūdavo.“
Tikėta, esą labai svarbu, kad vainike būtų trys, kitur septynios, o dar kitur devynios žolės. Magiški skaičiai, tad ir vainike turi būti magiškas skaičius augalų. Svarbu ir kaip pinamas vainikas, kam jis skirtas – puoštis, ar plukdyti. Abu geriausia pinti nenaudojant siūlo. Štai todėl pagrindui naudotas pelėžirnis.
„Kad nebūtų nieko, kad gyvai… natūra. Tai vijoklinės žolės, varnalėšų galima iš jų padaryti, prieš tai išdžiovinti”, – sako J. Norkūnienė.
Senosios kultūros žinovai sako, kad gėles Joninių vainikui geriausia skinti čia pat pievoje. Kas krito į akį, tą ir įpinkim į vainiką. Įgudusios pynėjos sako, geras vainikas – juokų darbas. O bandantys atkartoti jų veiksmus ir vyresni, ir jaunimas neslepia – nelengva čia sudėti gėlę prie gėlės:
„Sudėtinga vynioti kotelį, nes namuose kai pinam, vyniojam siūlą. O čia kotelis turi būti kitoks, atitinkamo ilgumo, nesulinkti, nesulūžti.“
„Sudėtingiausia vynioti. Gėles išsirinkti nesudėtinga.“
„Ir lengva, ir sunku. Jausmas geras.“
O vainikas Jonams ir Janinoms pinamas ne šiaip sau. Gamta sukasi ratu, vieną etapą keičia kitas.
Etnografas Jonas Mardosa štai ką pasakoja: „Jis yra apvalus, nežinia kur pradžia, kur pabaiga. Kaip ir gyvenime, kaip ir gamtoje. Viskas eina, tik simbolinės datos žymi kažkurią saulės poziciją danguje. O toliau viskas kartojasi.“
Per laužus šokinėjo, dūko ir vainikus dažniausiai pindavo jaunimas. Ypač netekėjusios merginos. Ir skirti tokie kūriniai buvo ne tik pasipuošti, bet ir burtams. Tos kurios plukdė vainikus, darė tai su mintimi, kad nupintas vainikas pasieks išsvajotą jaunikį. O štai jis savo ruožtu turėdavo paruošti dovanėlę išrinktajai – gamtoje rastą ypatingą akmenuką ar gėlės žiedą.
Kuriai nepasisekdavo rasti antros puselės, imdavosi kitų burtų, mat Joninių naktis – stebuklais apipinta, kaip sako etnologai, ir tikėta, kad kaip ir per Kūčias, taip ir Joninių naktį – burtai pildosi.
Etnologė Rita Balkutė primena, kaip viskas vyko: „Pastatydavo šatrą, ir merginos mesdavo vainikus. Per nugarą. Jeigu vainiką iškart užmesdavo, vadinasi tais metais ištekėsi, jeigu ne, vadinasi teks pasėdėti.“
Būdavo ir kur kas magiškesnių burtų, kurių šiandien geriau nekartoti.
„Jeigu nori prisirišti vaikiną, reikia sugauti žaltį, perverti siūlą, ir su tuo siūlu jau tada bet kuriuo metu gali atsisėsti prie kokio vaikino, lygiai taip pat nežymiai jį prisisiūti. Ir tada jis bus visam laikui tavo“, – kalbėjo R. Balkutė.
O kur dar pranašiški sapnai. Jiems merginos taip pat ruošdavosi panašiai kaip ir Kūčių vakarą.
Etnologė Rita Balkutė net įrodymų užrašė: vienur plukdomas vainikas moteriai išbūrė santuoką, kitur sapne sutiktas žmogus pasirodė ir realybėje, ir pasipuošęs tą pačia, sapne matyta detale.
Na, o kas nei vainikų pinti nenori, nei burtis, kaip sako senosios kultūros žinovai, stebuklinga vadinamą naktį gali tiesiog išsimaudyti, mat vanduo vidurnaktį, kaip ir sausį, kelioms valandoms, tikima, virsta stebuklingu.
Tad ne be reikalo, kaip pabrėžia etnografas Jonas Mardosa, per Jonines lyja dažniausiai.
„Mes sakom kupolinės, su augmenija siejame slavų kraštuose Jana Kupala, kupalnocka, kupalenka, ir t.t. Tai su krikštytoju, kadangi krikštijamas buvo vandenyje Kristus“, – sako J. Mardosa.
Štai todėl dažnas Joninių naktį senovėje atsinešdavo vandens, aprišdavo stiklainį raudonu siūlu, ir tokį vandenį gerdavo. Tikėta, kad jis gelbsti nuo visų blogybių. Kiti šiuo vandeniu tiesiog laistydavo augmeniją.
