„Paplito kalbos apie tokio pobūdžio nusikaltimų ir nusikaltėlių dangstymą, nutylėjimą.
Augo įtarimai, kad vyskupai, siekdami išsaugoti gerą bažnyčios ir savo vardą, nesiima adekvačių ryžtingų priemonių, kad užkirstų kelius tai baisiai blogybei“, – penktadienį konferencijoje paminėjo kardinolas.
Kanonas (katalikų teisės rinkinys) numato dvasininko pašalinimą iš luomo už vaikų ir pažeidžiamų asmenų seksualinį išnaudojimą, už pornografinį savęs demonstravimą ir vaikų skatinimą taip elgtis. Taip pat už įsigijimą, laikymą, platinimą ar rodymą pornografinių vaizdų vaikams ar sutrikusio intelekto žmonėms.
Tačiau, pasak jo, įvestos normos dar nereiškia, kad problema išspręsta.
„Norėčiau, kad tėvai ir visuomenė nebijotų dėl savo vaikų, galėtų būti tikri nesant jokios grėsmės, o kunigai drąsiai su meile tarnautų mažutėliams“, – baigdamas savo kalbą akcentavo kardinolas.
Konferencijoje paminėta, kad naujausiame tyrime dėl kunigų seksualinio priekabiavimo prie vaikų, buvo ginami kunigai. Psichologė Rasa Bieliauskaitė pabrėžė, kad reikia skatinti aukų kalbėjimą apie tokius įvykius, kad išsisklaidytų žmonių pakantumas šiai problemai.
Ar sovietmetis buvo palanki terpė dvasininkų seksualiniams nusikaltimams?
Vėlyvuoju sovietmečiu dvasininkų rankose atsidūrė didelės pinigų sumos, o pirkti nebuvo ką.
Atitolę nuo tikėjimo dvasininkai, kaip sakė istorikas, negailėjo pinigų už „suteiktas ritualines įvairias paslaugas“.
Taip pat tapo prieinama video technika ir vaizdajuostės.
„Gyvi šaltiniai pasakoja, kad kai kurie Vilniaus kunigai 9-ame dešimtmetyje tokiuose seansuose turėjo toli gražu ne vien dvasingo turinio medžiagą, bet ir tuo metu atėjusį pornografinį turinį. Nežinau, gal jie taip tikėjosi jaunuolius susigrąžinti į bažnyčią“, – juokavo A. Streikus.
Sovietmečiu bažnyčia buvo persekiojama, o tai sukūrė bažnyčios, kaip aukos, vaidmenį, pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, istoriko Arūno Streikaus.
Tas įvaizdis, pasak jo, buvo ir vidinis stabdis kalbėtis apie bet kokius negatyvius dalykus, kaip seksualiniai nusikaltimai, bažnyčioje.
„Kai puola priešas, reikia susitelkti ir gintis, o ne ieškoti priešų viduje“, – paaiškino tuometinę bažnyčios poziciją A. Streikus.
Jis akcentavo ir kunigų baimę KGB ir Kardinolo Henriko Gulbinovičiaus atvejį, kuris prieš pat mirtį už savo elgesį „buvo išvilktas iš kardinolo drabužių“. Šis kardinolas, istoriko žiniomis, bendradarbiavo ir su komunistinės Lenkijos slaptosiomis tarnybomis, nors dėjosi antikomunistu.
Minėtas kardinolas bendradarbiavo su komunistais ne tik dėl neliečiamybės. Jį paskatino ir tai, kad buvo grasinama į dienos šviesą iškelti jo seksualinį elgesį su jaunais vaikinais.
Taip pat milicija ir teismais žmonės tuo metu nepasitikėjo dėl pergyvento teroro, o tai užkirto kelią kreiptis pagalbos patyrus ar sužinojus apie nusikaltimus ir nusikaltėlius.
Kaip seksualinis išnaudojimas veikia aukas?
Aukai, psichologės Rasos Bieliauskaitės teigimu, darbas su savimi ir psichologais gali trukti visą gyvenimą, patyrus seksualinio išnaudojimo traumą. Taip pat seksualinės prievartos, tvirkinimo ir priekabiavimo padariniai gali sužadinti, ypač vaikui, neigiamus jausmus apie save patį.
„Esu sugadintas, esu ne toks kaip visi, su manimi kažkas labai blogai, aš nieko negaliu“, – vaikų, išgyvenusių traumą, jausmus apie save paaiškino ji.
R. Bieliauskaitė konferencijoje paminėjo, jog asmeninis piktnaudžiavimas galia vyksta tada, kai žmogus jaučiasi galingas žemindamas kitą. Pasak jos, toks destruktyvus galios panaudojimas atsiranda dėl žmogaus nepasitikėjimo savimi.
„Kunigas yra žmogus, jis gali suklysti, bet suklydus svarbu daryti sprendimus, iš tos klaidos išvedančius, o ne juos dangstančius“, – akcentavo R. Bieliauskaitė.
Pasak jos, bažnyčios kontekste nepilnamečių išnaudojimas ir tvirkinimas yra ypač apgailėtinas nusikaltimas, nes pasinaudojama ne tik nepilnamečiu, o dažnai ir šeimos nariu, pasitikėjimu bažnyčia ir net Dievu.
„Tai, kas teikdavo paguodą, pasidaro neprieinama, kaip ir sutepta“, – apie bažnyčios įvaizdžio pasikeitimą tokiais atvejais kalbėjo psichologė.
