Kad procesas pradėtas, portalui tv3.lt patvirtino Susisiekimo ministerija, bet nuo platesnių komentarų susilaikė: „Taip, patvirtiname. Siekdami nepakenkti proceso eigai ir Lietuvos Respublikos pozicijai, šiame etape daugiau komentarų pateikti negalime“.
Tai buvo pirmasis Ingridos Šimonytės ministrų kabinetą sukrėtęs skandalas, kurio metu neviešai trauktis grasino pati premjerė, savo prašymus atleisti buvo pateikę ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis bei susisiekimo ministras Marius Skuodis.
Remiantis nevieša informacija, „Belaruskalij“ mano, kad Lietuva pažeidė 1999 m. pasirašytą dvišalę investicijų apsaugos sutartį ir taip sukėlė žalą Baltarusijos įmonei. Įmonės manymu, Lietuva dvišalę investicijų apsaugos sutartį pažeidė dviem atvejais.
Pirma, kai Vyriausybė, pasirėmusi Nacionalinio saugumo komisijos sprendimu, nuo 2022 m. vasario 1 d. negaliojančia pripažino „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ krovinių gabenimo sutartį, todėl kroviniai nebegalėjo būti vežami per Lietuvą, kraunami Klaipėdos uoste ir gabenami į trečiąsias šalis.
Antra, kai „Registrų centre“ atsirado specialus įrašas apie taikomus veiklos apribojimus, lėmęs „Belaruskalij“ ir „Birių krovinių terminalo“ akcijų vertės sumažėjimą. Šiuo metu 30 proc. „Birių krovinių terminalo“ akcijų priklauso „Belaruskalij“, 65 proc. Šveicarijoje registruotai bendrovei „Hasenberg AG“ ir 5 proc. verslininkui Igoriui Udovickiui, bet kadangi „Belaruskalij“ taikomos dar ir Europos Sąjungos sankcijos, todėl šios akcijos įšaldytos.
Advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ partneris Rimantas Daujotas pasakoja, kad Lietuvos ir Baltarusijos pasirašyta investicijų apsaugos sutartis iki šiol galioja ir ja naudojasi tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos investuotojai. Pavyzdžiui, lietuviško kapitalo įmonė „Modus Group“ remdamasi šia sutartimi pateikė ieškinį Baltarusijos pusei.
„Be to, pagal Vašingtono konvenciją tiek Lietuva, tiek Baltarusija įsipareigojo pilnai pripažinti tokių arbitražo teismų sprendimus lyg tai būtų paskutinė instancija. Taigi abi šalys įsipareigojo ir abiems šalims ta konvencija galioja“, – priminė R. Daujotas.
„Kadangi tai buvo komercinė sutartis tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“, tai pagal praktiką turėjo būti numatytas Stokholmo arbitražas. Visi ginčai, susiję su ta sutartimi, tame tarpe ir dėl nutraukimo, turėjo būti sprendžiami Stokholmo arbitraže. Kita vertus, kuomet investuotojas, šiuo atveju „Belaruskalij“, galvoja, kad jo teisės galėjo būti pažeistos ne tik sutarties nutraukimu, bet ir kitais politiniais veiksmais, tarp jų ir Vyriausybės, aš spėju, kad vienas iš argumentų ir bus, kad Vyriausybė pasielgė nesąžiningai, priimdama sprendimą nutraukti šią sutartį kaip prieštaraujančią nacionaliniam saugumui. Paprastai investuotojai taip daro, kai nori pareikšti daugiau reikalavimų, susijusių ne tik su komercine sutartimi, bet kai byloje yra koks nors politinis aspektas ar Vyriausybės veiksmai. Kadangi į santykius įsikišo Vyriausybė, tai ginčas įgyja politinį atspalvį ir tada naudojamasi dvišale investicijų apsaugos sutartimi“, – tęsė teisininkas.
Paklaustas apie riziką pralaimėti, R. Daujotas teigė, kad tokia rizika egzistuoja, nes tai rimtas ir griežtai reguliuojamas procesas. „Manyčiau, kad tikrai tokios sumos ieškinys yra pavojingas. Vertinti laimėjimo ar pralaimėjimo galimybių nežinant visų argumentų ir nedalyvaujant byloje labai sunku, bet paprastai tokių bylų sėkmė yra 50 iš 50. Bet, galima sakyti, kad rizika yra reali. Žinoma, žalos vertinimo metodai gali būti įvairiausi, bet faktas tas, kad šiuo atveju ta veikla buvo reali ir vykdoma daugybę metų, todėl nuostolių skaičiavimui erdvės yra“, – sakė R. Daujotas.
„Belaruskalij“ lėtai, bet nuosekliai bando užginčyti Lietuvos sprendimą, uždraudusį kalio trąšų gabenimą per Lietuvą. Mūsų šalies teismai nebuvo palankūs šiai Baltarusijos bendrovei.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 9 d. nutartimi konstatavo, kad Vyriausybės nutarimas ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvada, kurie nurodė, kad sutartis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, yra teisėti ir pagrįsti. Iškart po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties „Belaruskalij“ pateikė Lietuvai ikiarbitražinę pretenziją, o šiemet spalį – padėta arbitražo procedūrą.
Nuo 2022 m. birželio 3 d. „Belaruskalij“ taikomos ir Europos Sąjungos sankcijos, todėl Baltarusijos bendrovė yra inicijavusi ieškinį ir prieš Europos Sąjungos Tarybą.
Primenama, kad skandalas kilo, kai, dar neprasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, JAV 2021 m. rugpjūčio 9 d. įvedė sankcijas „Belaruskalij“, bet sudarė sąlygas užbaigti sandorius iki 2021 m. gruodžio 8 d. JAV sankcijos nebuvo privalomos Lietuvos įmonėms, bet Užsienio reikalų ministerija pasiūlė mūsų įmonėms pačioms įsivertinti rizikas ir susilaikyti nuo sandorių su JAV sankcijų sąrašuose esančiais subjektais.
Kadangi Lietuvos valdantieji skelbė apie vertybinę mūsų šalies užsienio politiką, kilo natūralus siekis uždrausti kalio trąšų tranzitą per Lietuvą, nes „Belaruskalij“ per kitą įmonę „Beloruskaja Kalinaja Kompanija“ tiesiogiai pildė A. Lukašenkos režimo kišenę. Kaip žinia, po 2020 m. rinkimų Vakarai A. Lukašenkos nelaiko teisėtų šalies prezidentu, nes rinkimai laikomi suklastotais, nuo režimo nukentėjo šimtai prodemokratiškai nusiteikusių žmonių, o Sviatlana Cichanouskaja ir kiti opozicijos atstovai turėjo bėgti bei apsigyveno Lietuvoje ir Lenkijoje. Negana to, Baltarusija prievartą nutupdė „Ryanair“ orlaivį, skridusį į Vilnių ir suėmė žurnalistą Ramaną Pratasevičių ir jo draugę Sofiją Sapegą.
Tačiau 2021 m. gruodžio 8 d. trąšos vis dar sėkmingai važiavo per Lietuvą, nepaisant garsių vertybinių politinių pareiškimų, nes „Belaruskalij“ su „Lietuvos geležinkeliais“ atsiskaitė avansu. Kilus skandalui pareigas turėjo palikti buvęs „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška. Sutartis tarp „Belaruskalij“ ir „Lietuvos geležinkelių“ turėjo galioti iki 2023 m., o norint ją civilizuotai nutraukti reikėjo įspėti partnerį prieš 12 mėnesių.
