Po trijų mėnesių paieškų ir pokalbių su darbdaviais Indrė rado ją tenkinantį darbą rado slaugos srityje, o jos vyras greitu metu keis jau trečią darbą, nes esamajame niekaip neišeina sutarti, kad darbo laiko normos realybėje ir darbo sutartyje turėtų sutapti. Jau nekalbant apie tai, kad tik pradėjus naujausią darbą vyrui teko kas savaitę eiti pas vadovę ir prašyti darbo sutarties.
„Prieš kelis mėnesius su vyru grįžome iš kelerių metų klajonių užsienyje, bandome įsitraukti į darbo rinką Lietuvoje. Labai gaila, tačiau trykštantį optimizmą labai greitai teko pamiršti ir pripažinti, kad savo gimtoje šalyje darbo, kuris atitiktų visus lūkesčius, rasti labai sunku ir po šitiek metų ir „gerėjančių gyvenimo sąlygų“ nelabai kas pasikeitė. Būnant svetimoje šalyje susirasti darbą yra šimtą kartų lengviau“, – sako Indrė.
Darbą susirado per 3 mėnesius, bet turi ką papasakoti apie darbdavius
Užimtumo tarnybos interneto puslapyje galima pamatyti, kad šiuo metu registruota 23 tūkst. laisvų darbo vietų, bet, žinoma, tai ne visos laisvos darbo vietos Lietuvoje, nes dauguma darbdavių ieškodami darbuotojų nesikreipia į Užimtumo tarnybą. Kaip Trišalėje taryboje kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas, apie 80 proc. darbdavių nesinaudoja Užimtumo tarnybos paslaugomis skelbdami laisvas darbo vietas.
Indrė sako, kad nors plačiai kalbama apie darbuotojų trūkumą, tačiau kai kuriais atvejais įmonės turėtų susimąstyti, kodėl niekas jose nenori dirbti. Pasak pašnekovės, yra darbdavių, kuriems darbuotojų trūko prieš penkerius metus, tas pats ir dabar. Jeigu tik laisvos darbo vietos užsipildo, neilgai trukus vėl ištuštėja, nes darbuotojai nenori dirbti pas darbdavius, kurie nepaiso taisyklių, negerbia darbuotojų ar sukčiauja mokėdami darbo užmokestį: „Matyt, kažkas negerai su tomis darbo vietomis, jeigu jos nuolat laisvos ir niekad neužsipildo“.
Pasak moters, ji pati darbo ieškojo tris mėnesius, dalyvavo apytiksliai dešimtyje darbo pokalbių, neskaičiuojant skambučių, kai teiravosi dėl pamatyto darbo skelbimo. Indrė greitu metu pradės darbą slaugos srityje ir yra labai tuo patenkinta, nes būsimoji darbovietė leido pasirinkti palankų budėjimo grafiką, sutiko kompensuoti kuro išlaidas, mat iki darbo jai reiks vykti apie 60 kilometrų.
Bet ieškodama darbo Indrė buvo ne kartą nusivylusi ir nustebusi. Pavyzdžiui, Užimtumo tarnyboje patalpintame darbo skelbime kai kurios įmonės nurodo vieną informaciją, o susitikus darbo pokalbyje paaiškėja, kad viskas yra kitaip: darbo specifika kitokia, pusės funkcijų, kurios minimos skelbime, nebelieka, atlyginimas – ne toks, koks nurodytas skelbime, o koks galėtų būti padirbėjus papildomai.
„Kaip pavyzdys: skelbime buvo minima, kad atlyginimas 1200 eurų „į rankas“. Atvykus į darbo pokalbį paaiškėja, kad už darbą būtų mokamas fiksuotas minimalus atlyginimas ir priedai, priklausomai nuo darbo našumo. Bet tai čia irgi. Aš kaip sakau, nėra jokio apibrėžimo nei kaip tas našumas apskaičiuojamas, nei kaip apmokamas. Tikrai žinau nemažai įmonių, kurios būtent taip moka atlyginimus, tai dažniausiai tas atlyginimas vis tiek yra minimumas, o priedai mokami labai neaiškiai“, – pasakoja moteris.
Indrė sako, kad pasitaikė atvejų, kai darbo skelbime nurodoma, jog ieškomas darbuotojas su viduriniu išsilavinimu, o paskambinus paaiškėja, kad išsilavinimas turi būti medicininis, nors darbo užmokestis tokius žmones vargiai suviliotų.
„Galiu papasakoti įdomų pavyzdį. Ieško odontologo padėjėjo. Reikalauja vidurinio išsilavinimo, privalumas būtų tokio paties darbo patirtis. Pasiskambinus dėl darbo paaiškėja, kad jiems reikėtų žmogaus su medicininiu išsilavinimu. O skelbime rašė, kad užtenka vidurinio. Skambinausi į optikos saloną. Irgi gavau tokį patį atsakymą“, – pasakoja Indrė, pažymėdama, kad siūlomas darbo užmokestis šiais konkrečiais atvejais siekė apie 1100 eurų „ant popieriaus“, vadinasi, 729 eurai „į rankas“.
„Nežinau, kaip jei ten galvoja, bet žmogus, kuris turi medicininį išsilavinimą, nelabai eis už tokį atlyginimą“, – pastebėjo pašnekovė.
Darbo sutartyje įrašytos darbo valandos – niekam neįdomios
Kaip dar vieną trūkumą Indrė įvardija neaiškias darbo valandas. Pavyzdžiui, užsienyje, Indrė sako, viskas aišku: atėjai į darbą, pažymėjai darbo pradžią, išeini iš darbo – pasižymi darbo pabaigą, jeigu tenka dirbi daugiau, apmoka už papildomas valandas. Kitaip tariant, vyrauja valandinis darbo apmokėjimas per trumpesnį laiką.
Tuo tarpu Lietuvoje, anot Indrės, darbo sutartyje fiksuojama, kad darbuotojas dirbs 40 valandų per savaitę, 8 valandas per dieną, bet realybėje dirbti tenka visai kitaip.
„Lietuvoje darbdaviai labai tuo naudojasi: oficialiai sako, kad tu dirbsi nuo 8 iki 17 valandos, gausi fiksuotą atlyginimą, gal kažkada reikės papildomai padirbėti, pamini, kad konkretus atlyginimas priklausys nuo darbo našumo. Bet realybėje dirbti tenka nuo 8 iki 20 valandos. Gavus atlyginimo lapelį, paaiškėja, kad jie, pasirodo, tas valandas kaip ir fiksuoja, bet vis tiek laiko, kad dirbai kaip po 8 darbo valandas per dieną, nors realiai dirbai 12 valandų“, – pasakoja pašnekovė.
Gali būti, kad Indrė kalba apie suminę darbo laiko apskaitą, kai dirbama pamainomis, o visas darbo laikas skaičiuojamas ne per savaitę, o per kitą apskaitinį laikotarpį, pavyzdžiui, tris mėnesius. Tokiu būdu gali susidaryti situacijų, kai vieną savaitę ar dieną dirbama daugiau, kitą mažiau, bet visas išdirbtas laikas per tris mėnesius turi išsidalinti taip, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų dirbama daugiau nei 52 valandos.
Įprasta darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę ir ji turi būti nurodoma darbo sutartyje. Jeigu per tris mėnesius darbo paaiškėja, kad išdalinus visas valandas asmuo per savaitę dirbo ilgiau nei darbo laiko norma, jam turi būti sumokama už viršvalandinį darbą. Bet darbdavys už viršvalandinį darbą gali sumokėti trečio mėnesio pabaigoje, jeigu trys mėnesiai yra pasirinktas kaip apskaitinis laikotarpis.
„Atrodo, kad čia normalu dirbti nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos vakaro ar vėliau ir traktuoti, kad atlyginimas mokamas pagal tai, kokį kiekį pamainos metu padarai (kalbu apie nekvalifikuotas darbo vietas). Bet darbo sutartyje parašyta, kad dirbama po 8 valandas per dieną. Moka fiksuotą minimalų atlyginimą ir priedus, priklausančius nuo darbo rezultatų, bet kodėl niekas nepateikia pagal kokią schemą paskaičiuoja priedą prie atlyginimo? Teko lankytis keliose įmonėse, kur žmonės neturi pertraukėlių, nes visi įsukti į tokią sistemą, kad nori užsidirbti kuo daugiau. Toks kaip pavyzdys, moteris, dirbanti 15 metu vienoje įmonėje, negali pasakyti, kada būna pietūs, nes ji per savo darbo stažą „normalių“ pietų nėra turėjusi, nes nėra kada, darbai vyksta“, – teigia Indrė.
Moteris pasakoja, kad po grįžimo iš užsienio jos vyras jau trečia kartą ruošiasi keisti darbą, o viena didžiausių problemų: darbo sutarties reikia reikalauti prisispyrus, o tikrasis darbo laikas neatitinka to, kas nurodoma sutartyje.
„Viena didžiausių problemų, kad per tris darbus jis turėjo išsireikalauti savo darbo sutartį. Aš nesuprantu. Žmogus ateina darbintis, tu jį kaip ir įdarbini, bet neduodi jokios oficialios darbo sutarties. Ir, pavyzdžiui, paskutinis darbas, iš kurio ruošiasi išeiti, tai jis mėnesį laiko dirbo, kiekvieną savaitę ėjo pas vadovę klausti, gal jau yra darbo sutartis, ir jam vis pasakydavo, kad dar neparuošta. O dar tas darbo grafikas...“, – sako Indrė.
Anot pašnekovės, su darbdaviu buvo sutarta, kad jos vyras dirbs penkias dienas per savaitę nuo 8 iki 17 valandos. Toje pačioje įmonėje yra ir žmonių, dirbančių kitu režimu: tai yra dirbama po 12 valandų per dieną, bet 3 dienas dirbama, o 3 būna laisvos. Tačiau, pasak Indrės, jos vyras vis tiek turėdavo dirbti po 12 valandų iškart penkias dienas: „Galbūt vadovė nesugeba sukontroliuoti darbo grafiko, o galbūt jai dzin?“
Paskutinė keista situacija jos vyrui buvo šios savaitės pradžioje. Kadangi sugedo transporto priemonė, su kuria vyras dirba, jam buvo nurodyta nevykti į darbą ir palaukti pranešimo, kada transporto priemonė bus pataisyta. Įprastai, kai taip nutikdavo, vyras sulaukdavo skambučio apie 11 ar 12 valandą, bet tomis dienomis dirbdavo kur kas ilgiau – iki 21 ar 22 valandos. Tačiau paskutinį kartą sutuoktinis pralaukė darbdavio skambučio beveik visa dieną: iš esmės negalėjo išvykti ar imtis kokios nors ilgai trunkančios veiklos. Galiausiai, darbdavys vyrui paskambino kiek vėliau nei 16 valandą ir paprašė atvykti į darbą, nes transporto priemonė jau buvo sutaisyta. Indrė sako, kad vyras atsisakė vykti, nes tai jau buvo darbo dienos pabaiga, o už pralauktą laiką jam niekas nekompensuotų.
„Kai žmogus darbinasi, jis ieško sau palankaus darbo grafiko. Be to, galbūt jis turi planų savo laisvam nuo darbo laikui“, – pažymi Indrė.
Paklausta, galbūt yra konkreti priežastis, kodėl abiem sutuoktiniams svarbus konkretus darbo grafikas, moteris minėjo, kad abu su vyru nelabai mėgsta dirbti vakarais ar naktimis ir nori stabilaus, normalaus darbo grafiko.
„Man atrodo, vis tiek turėtų būti apibrėžtas tas darbo laikas ir atitinkamai atsilyginta už papildomą darbo laiką, kurį reikia kartais dirbti“, – sako Indrė.
Siūlo įteisinti „slaptus inspektorius“
Indrė teigia, kad visos jos išvardintos problemos yra puikiausiai žinomos daugeliui darbo ieškančių žmonių, bet ji stebisi, kad valstybės institucijos į tai nereaguoja. Valstybinė darbo inspekcija daugiausia tikrina darbdavius planine ir neplanine tvarka arba pagal gautus skundus, o kilus ginčui darbuotojai gali skųsti darbo ginčų komisijoms. Dažniausiai darbo ginčų komisijoms skundžiamasi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, bet praktika rodo, kad po skundo ir pasiekto sprendimo dirbti toje pačioje vietoje tampa sunku.
„Kodėl taip vyksta, kodėl niekas nieko nekontroliuoja? Kodėl nėra griežtai įformintas valandinis atlyginimas ir ne daugiau 40 valandų per savaitę, o už papildomas valandas – papildomai pagal valandinį ir turi būti mokama. Kodėl ne visuose darbuose yra galimybė pasižymėti „sistemoje“, kada pradėjai dirbti ir kada baigei darbą? Kodėl Darbo inspekcija nesiunčia „slaptų darbuotojų“ tam, kad galėtų tikrinti, stebėti ir pamokyti, kaip darbdavys turi elgtis? Juk jūs suprantat, kad tokia mokėjimo schema „pagal padaryto darbo kiekį“ dažnai žmones ir palieka su vos vos didesniu nei minimalus atlyginimu. O siūlo 800 eurų „į rankas“ Na, dirbant 14 valandų per parą, galbūt išeitų tiek pinigėlių užsidirbti. Bet ne visi nori nulenkę galvas dirbti ir dienos šviesos nematyti – darbas ir namai. Taip neturi būti. Taip neteko ir svetur to matyti“, – pažymi pašnekovė.
Valstybinės darbo inspekcijos Darbo teisės skyriaus vedėjas Šarūnas Orlavičius teigia, kad „slapti inspektoriai“ nėra įtvirtinti Lietuvos įstatymuose, taigi Indrės pasiūlymas šiuo metu negalėtų būti įgyvendinamas. Tačiau jis pabrėžė, kad moteris kelia itin teisingus klausimus dėl darbo sutarčių, darbo laiko apskaitymo ir apmokėjimo už ilgesnį darbą.
„Visų pirma reiktų akcentuoti, kad darbo sutartis yra pagrindinis darbuotojo garantas, kuris patvirtina, kad tarp šalių susiklosto darbo santykiai. Darbuotojas neturi pradėti dirbti, kol nepasirašė darbo sutarties ir negavo jam priklausančio sutarties egzemplioriaus. Valstybinė darbo inspekcija visuomet teikia didelį dėmesį šviesdama visuomenę darbo teisės, darbo santykių srityje. Labai svarbu, kad ir patys darbuotojai būtų sąmoningi ir nevykdytų neteisėtų darbdavio nurodymų, o esant darbo įstatymų pažeidimui (kaip antai viršvalandinių darbų skyrimas dirbti be darbuotojo sutikimo, viršvalandžių neapskaitymas, nesumokėjimas) informuotų Valstybinę darbo inspekciją. Darbuotojas, kuriam darbdavys nesumokėjo už viršvalandinį darbą, taip pat turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją, kuri gali priimti įpareigojantį sprendimą darbdaviui sumokėti nepriskaičiuotas ir neišmokėtas pinigų sumas“, – teigia Š. Orlavičius.
Europos profesinių sąjungų konfederacija šių metų balandį paskelbė tyrimą, kuris rodo, kad per dešimtmetį Europos Sąjungos valstybėse darbo inspektorių kontrolės veiksmų kiekis krito dramatiškai. Kitaip tariant, daugelyje Europos valstybių darbo inspektoriai atlieka mažiau patikrinimų. O taip nutiko dėl mažėjančio darbo inspektorių skaičiaus – daugiau nei trečdalis šalių nebeatitinka Tarptautinės darbo organizacijos nustatyto standarto turėti vieną darbo inspektorių 10-čiai tūkstančių gyventojų.
„Aš suprantu, kodėl žmonės ilgiau užtrunka darbo paieškose. Nes laisvų darbo vietų su visomis normaliomis garantijomis nėra. Ir galiu pasakyti savo nuomonę apie šių dienų aktualijas dėl Užimtumo tarnybos – žmonės bus siunčiami vergauti. O kas nenorės vergauti, ieškos laimės svetur – ten, kur iš tikrųjų žmonės vyksta dirbti ne tik dėl didesnio atlyginimo, o būtent dėl požiūrio į darbuotoją ir darbo kokybę, kur atrasi laiko ne tik dirbti ir užsidirbti, bet ir pasimėgauti gyvenimu“, – reziumuoja Indrė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neseniai pristatė pasiūlymus, kuriais norėtų labiau spausti dirbti galinčius darbuotojus ieškotis darbo arba priimti Užimtumo tarnybos teikiamus darbo pasiūlymus, o nenorinčius dirbti arba dirbančius „šešėlyje“ šalins iš bedarbių sąrašų ir jie neteks sveikatos draudimo bei nedarbo išmokos, jeigu tokia išmoka priklauso pagal stažą. Tuo tarpu kitus žmones, kurie turi dirbti trukdančių neišsprendžiamų bėdų ministerija norėtų sudėlioti į atskirą sarąšą ir teikti jiems socialines paslaugas, o ne darbo pasiūlymus.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo viceministro V. Šilinsko, apie pusė Užimtumo tarnybos darbo pasiūlymų garantuoja darbą už mažiau nei 560 eurų „į rankas“. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 190 tūkst. bedarbių.
