J. Keburienė prisimena, kaip dar pernai pavasarį, vos prasidėjus COVID-19 pandemijai, GMP medikai į kovidinius iškvietimus vieni kitus išlydėdavo kaip į karą.
Nors atsiradus skiepams ir labiau pažinus virusą dabar iškvietimai pas COVID-19 pacientus tapo kasdienybės dalimi, o ir apsaugos priemonių lygis nebe toks griežtas, iššūkių nestinga.
Nuovargis, greitąją skubantys kviesti nesiskiepiję kovidiniai, kitą kartą ir agresijos nestokojantys, pacientai, dėl perpildytų ligoninių skyrių nuvažiuojami šimtai kilometrų ir eilės prie jų – taip šiandienos realybę apibūdina medikė.
„Išties visi pikti, pavargę, ne išimtis – ir medikai, ir ta atjauta, besąlygiškas atsidavimas irgi, matyt, turi savo ribas. Nes kai tai yra ne viena, dvi dienos, o antri metai, tai sunku“, – sakė J. Keburienė.
Nors COVID-19 pacientai sudaro kokį trečdalį visų iškvietimų, anot jos, sunku susitaikyti, kad reikia pacientus vežti į aplinkinius rajonus, derinti – tas tikrai nepasikeitė ir nėra taip malonu.
„Atveži, sako, ko čia vežat, pradedi skambinti į vieną gydymo įstaigą, į kitą – nė viena nenori priimti, vos ne namo vežk pacientą. Tai tas tikrai išvargina ir paciento namiškiams neturi ko pasakyti, nes kitą kartą nežino, kur išvežė artimąjį.
Paprastai veži į artimiausią ligoninę, jei joje nėra vietų, veži kitur. Kitą kartą nuvežus vienur paaiškėja, kad dar koks skausmas pacientą vargina, dar gal chirurgo reikės. Jei tą dieną nėra budinčio, vėl kitur turi vežti“, – pasakoja ji.
Apie visa tai plačiau – portalo tv3.lt interviu.
Jau antrus metus gydytojai kartoja, kad tenka dirbti lyg karo sąlygomis, lydi pervargimas, o COVID-19 pacientų srautas neslūgsta. Kokia šiandien jūsų darbo kasdienybė?
Aišku, kad kovidinių pacientų daugėja, didėja ir mūsų nuovargis. Taip yra vien todėl, kad ligoninės kemšasi, nepriima šių ir kitų pacientų, nes trūksta vietų. Todėl turime prašyti, kol kažkas iš aplinkinių rajonų priims pacientą. O tai turbūt net neįeina į mūsų pareigybes, niekada nebuvo taip, kad greitoji turėtų prašyti, skambinti per keletą įstaigų, kad kažkas priimtų pacientus.
Jį jau atvežus į ligoninę gali būti taip, kad izoliacinės palatos yra užimtos, tai vėl stovime kiemuose, laukiame, kol atsilaisvins, galės apžiūrėti gydytojai. Ir visą tą laiką pacientas yra mūsų automobilyje. Aišku, kur dar nepatenkinti pacientai, laukiantys kiti pakankamai skubūs kvietimai, namiškių ir artimųjų pretenzijos daro savo. Taigi geromis nuotaikomis tikrai negyvename.
Tenka susidurti ir su agresyviais pacientais?
Sulaukiame agresyvių nepasiskiepijusiųjų reakcijų. Nes nors jie pasirinkę nesiskiepyti, bet reikalauja juos nuvežti, ištirti, nerimauja, ar jiems dar nėra plaučių uždegimo, ar nereikia gydytis. Tai įdomiai tas jų pasirinkimas atrodo – jei pasirinkai persirgti, tai būk iki galo ištikimas savo įsitikinimams ir sirk, prie ko čia tada greitoji?
Ir jei laikotarpiu, kol dar nebuvo skiepų, net būtinų priemonių, mūsų požiūris buvo vienoks, supratome, kad ta pandemija atkeliavo ir nieko nepadarysi, turi padėti, dar nebuvo tokio ilgalaikio nuovargio. Dabar, kai bet kokiu atveju yra paduotas gelbėjimo ratas, žmonės juo nepasinaudoja. O kai jau panyra po vandeniu ir juos nuplukdo ta kovido srovė toli toli, tada jau šaukia „gelbėkite“. Tai iš tiesų turbūt ima pyktis ir bejėgiškumas, tai prie ko čia mes? Jei jau pasirinkai, tai priimk pasirinkimą, koks jis yra.
Dažnai jie reikalauja gydymo, nors į ligoninę net nėra paguldomi?
Kadangi dar įstatymas nėra pakeistas, tai jei žmogus reikalauja vykti į ligoninę, tai ir vykstame. Bet situacija yra tokia, kad daugelis savivaldybių su greitosioms yra sudariusios sutartis, kad tuos, kuriuos atveža su patvirtintais kovidais, po to, jei pacientas yra netinkamas guldymui, jį turi parvežti namo, jei jis neturi su kuo grįžti. Tai šiuo atveju greitosios kaip ir vykdo taksi paslaugas. Turi tokiu atveju vėl aprangas apsirengti, automobilį dezinfekuoti ir t.t. Taip vežiojant pacientus nukenčia kiti pacientai, kuriems reikia skubios pagalbos. Juk nei infarktai, nei insultai, traumos niekur nedingo.
Kaip suprantu, problema dėl „taksi“ paslaugų – įsisenėjusi. Juk tenka įvairius pacientus, kuriems jau suteikta pagalba ligoninėje, parvežinėti atgal į namus?
Tenka. Bet čia, sakyčiau, mūsų pajėgos ir lėšos švaistomos gana neatsakingai. Turėtų visuose rajonuose būti socialinio taksi funkcija. O dabar labai įvairiai yra – jei žmogus turi negalią, tai kas jį parveš? Bet tai tikrai ne specializuotos tarnybos darbas. Kai kurie rajonai teikia mokamas paslaugas. Bet, taip, ši problema įsisenėjusi, tik su COVID-19 kas yra – pacientai užkrečia kitus, tai tampa problema, kaip juos izoliuotai pargabenti namo. Tai dėl to, matyt, daugeliu atveju ir pasitelkta greitoji.
Dažniausia į ligonines tenka skubėti su neskiepytais kovidiniais ligoniais?
Taip, daugiausiai serga neskiepyti, bet jie būna su savo įsitikinimais. Jie nori persirgti natūraliai, bet medikų priežiūra jiems turi būti. Pavyzdžiui, veži kitą kartą kokią 86-erių metų močiutę, pensininkę, o kai paklausi, kodėl nesiskiepijo, tai pasako, kad neturėjo laiko. Žinote, galima įsivaizduoti, kokie užimti mūsų pensininkai...
Kitus atkalba giminaičiai, dar kiti netiki, kad čia gali būti kovidas, čia gali būti paprastas gripas, prasideda egzaminavimai, kur dingo gripas ir t.t. Ir, viena vertus, kaip medikas turi teikti informaciją, bet, kita vertus, ne skubios pagalbos rūpestis yra dirbti visuomenės sveikatos specialisto darbą.
Pasiskiepijusių sergančių pacientų pasitaiko, bet tai daugiau tie, kurie pasiskiepijo anksčiau, ir dar nespėjo gauti trečios dozės. Matyt, dėl leidimo ja skiepytis ilgokai trypčiojome, taigi tiems, kuriems krito antikūnai, ir susirgo. Bet jie kažkaip apsieina be ligoninių.
O kiek sulaukiate kvietimų iš pacientų, kuriems skubios pagalbos visai nereikia?
Šiaip kiek įmanoma važiuojant į iškvietimą stengiesi sukontaktuoti su pacientu, išklausti, kiek jis serga, kaip jaučiasi, kiek skysčių geria, kiek temperatūros, ko jis iš viso nori. Nes dauguma tiesiog nori išsitirti.
Apskritai turime 50 proc. šiuo metu, ne kovidiniu laikotarpiu – net 60–70 proc. neskubių iškvietimų, kurie yra šeimos gydytojo arba socialinio darbuotojo kompetencijos. Tai faktas, kas, atrodo, nemokama, vartojama beatodairiškai, besaikiai.
O pacientai kviečia pagalbą, nes, atrodo, kad vis tiek kažkas atvažiuos, vis tiek apžiūrės, padarys gal kardiogramą ar kraujospūdį pamatuos, o dar ir suleis medikamentų.
Ir kai paklausi, kodėl ne pas šeimos gydytoją kreipiasi, tai sako, o kas jis čia išspręs. Tai tokių labai daug turime. Čia bėda ta, kad žmonės neprieina pas šeimos gydytojus arba net neina, juo labiau kad dabar bijo užsikrėsti kovidu, jiems atrodo saugiau kviesti greitąją.
Tai kitą kartą parekomenduoji kreiptis į šeimos gydytoją arba tiesiai perduoti šeimos gydytojui, kad štai yra toks pacientas, suteiki informaciją ir kartais jie atsisako greitosios.
Bet būna ir tokių atvejų, kai nuvyksti į vietą, jie sako, kad jiems jau patvirtintas kovidas, bet jie nori pasižiūrėti, kokia jų plaučių būklė, o jau yra vakaras, rodmenis matai gerus, tai kaip ir neturi jokių indikacijų vežimui ir viską išaiškinęs palieki.
Emocinė medikų būklė pastaraisiais metais – nepavydėtina. Nuovargis neprivedė prie minties apskritai visą mesti?
Dabar jau sąmoningai prieš 3 metus pasirinkau dirbti pusę etato, tai gal ypatingai to nejaučiu, grafikas vis tik išdėstytas taip, kad budėjimai būna kas kokią savaitę. Tai kažkaip dar normaliai jaučiuosi.
Bet kurie dirba dažniau, dar jei kas susirgo, prašo už juos dirbti, tai tikrai džiugesio eiti į darbą nėra. Pasigirsta net, kad net ir priedai nebemotyvuoja dirbti papildomai. Nors tie priedai siekia ir 60–70 proc., supranti, kad ir tavo šeima, ir tavo būsena svarbiau nei tie pinigai. Jaučiamas didelis lėtinis nuovargis.
Štai ir ligoninėje dirbančios slaugytojos, kad ir mačiusios daug mirčių, turinčios ilgametę patirtį, vis tiek sako nepripratusios, kad mirtų 3–4 žmonės per parą. Juolab kad tos mirtys būna neprognozuojamos, atrodo, žmogus kaip ir turėjo išsikapanoti, bet numirė.
Jau kuris laikas kalbama apie aukštumas siekiantį perteklinį mirtingumą. Pastebite, kad būtų daugiau, atrodytų, staiga mirštančių žmonių?
Tokia realybė, kad dažnai randame jau mirusius asmenis. Ką ypač pastebėjome pirmo karantino metu, tai atrodė, kad COVID-19 sirgę žmonės gal tiesiog nesugebėjo išsikviesti greitosios, jiems buvo labai silpna, nes ypač vienišus asmenis rasdavome tiesiog kažkur sėdinčius. Gal žmogui per sunku net atsikelti buvo...
Iš tikro jaučiasi mirčių padidėjimas. Būna tokių atvejų, kurie, matyt nepatenka į COVID-19 statistiką. Nes būna kaip jau ir pasveikęs žmogus, bando grįžti į normalų gyvenimo ritmą, ir, atrodo, gal išėjo pasivaikščioti, pasidarė bloga, nuėjo pagulėti, o po kurio laiko atėję namiškiai žiūri, kad jis nebegyvas. Tai tokių atvejų pasitaikė. Tai mes taip spėjame, kad tai dar vis kovido šalutinis poveikis ar kokie trombai kalti... Ir tai nebūtinai vyresnio amžiaus žmonės, bet 50–60 m. žmonės, kurie ruošiasi grįžti į darbus.
Greitojoje pagalboje dirbate jau kone 30 metų, ko nors naujo dar išmokė šie pandeminiai metai?
Matyt, patvirtino tai, kad greitoji yra tokia universali, „guminė“, visur pritaikoma... Ir kai jau skambini į gydymo įstaigą ir tau sako, nežinau, ką padaryti, ką norit, tą darykit, tai tu negali šitaip žmogui pasakyti. Tai to kūrybiškumo, lankstumo ir greitų sprendimų šitas laikotarpis dar labiau išmokė. Visąlaik privalai greitai priimti sprendimus, kai atvejai yra ekstriniai, o dabar praktiškai visada turi tą daryti, ir į kokią ligoninę vežti, ir pagal pacientų, jo giminių, aplinkinių norus, ir pagal būklę. Tai papildomai įsijungia ir krūvis, ir tuo pačiu savybės.
Dėkoju už pokalbį.
