Į buvusios teisėjos pusę, šiai kovojant dėl dukterėčios globos, stojo ir buvusi disidentė Nijolė Sadūnaitė, ir dvasininkų atstovai. Garliavos įvykių metu kilo tokia didelė sumaištis, kad Lietuva tarsi skilo į kelias dalis, o diskusijos apie tetą ir mergaitę tapo dominuojančiomis.
Prezidentė nesusilaikė
Pačiame kovos dėl dukterėčios įkarštyje 2012 metų sausio mėnesį prezidentė D. Grybauskaitė viešai pareiškė, kad N. Venckienė vykdo teismo sprendimą dėl vaiko atidavimo motinai, nors ji akivaizdžiai to nedarė.
„Kiek žinau, ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti dukrą, jei ji su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“, – per spaudos konferenciją, klausiama, ar N. Venckienė gali būti teisėja, jei pati nevykdo teismo sprendimo, atsakė D. Grybauskaitė.
Tuo pat metu N. Venckienei buvo suteiktas paskutinis šansas geruoju Laimutei Stankūnaitei atiduoti jos dukrą. Tačiau ir tą kartą ji to nepadarė.
Teisėjai grėsė baudos ar net baudžiamoji atsakomybė. D. Grybauskaitė ilgai delsė atimti teisėjos neliečiamybę iš N. Venckienės, motyvuodama, kad teismas nėra pripažinęs, ar ji kalta. Prezidentė iš jos neatėmė teisėjo regalijų ir po to, kai teisėjų garbės teisme 2012 pavasarį pradėtos svarstyti dvi N. Venckienei iškeltos drausmės bylos – dėl raginimo nevykdyti teismo sprendimo ir netinkamo elgesio Garliavos šeimos klinikoje.
Tiesa, teisėjų garbės teismas dar 2011 metų balandį jau siūlė D. Grybauskaitei atleisti N. Venckienę už teisėjų etikos pažeidimus. Tačiau tuomet prezidentė atsisakė tai padaryti, sakydama, kad nuobauda nebuvo adekvati pažeidimui.
Savo knygoje „Nustokime krūpčioti“ buvusi prezidentės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė pripažino, kad prezidentūrai į šią istoriją nepavyko žvelgti objektyviai.
„Garliavos kasdien tiesiogiai transliuojamos naujienos tik kurstė visuomenės isteriją, ir mums nepavyko į tai pažiūrėti iš šono ir objektyviai“, – knygoje rašė D. Ulbinaitė.
Patarėja savo knygoje prisiminė, kad Garliavos istorija suskaldė ir prezidentūros darbuotojus, ten dirbę teisininkai reikalavo prezidentės nesikišti ir nekomentuoti situacijos, o kiekvienas šalies vadovės žodis turėjo būti itin pasvertas.
Prezidentė N. Venckienės neatleido iš pareigų, 2012 metų vasarą ji pati įteikė prašymą ją atstatydinti. Moteris suko į politiką.
Landsbergis rėmė, o vėliau išsižadėjo
Konservatorių partijos patriarchas V. Landsbergis taip pat nevengė pareikšti savo nuomonę apie Garliavos įvykius, N. Venckienės dukterėčios paėmimą iš tetos ar teismų darbą. Jis, manoma, paveikė ir prezidentę, ragino partiją nenusisukti nuo to, kas vyksta Garliavoje. Skelbiama, kad būtent V. Landsbergis pranešė prezidentei D. Grybauskaitei apie tai, kad D. Kedžio ir L. Stankūnaitės dukra 2012 metų gegužės 17 dieną perduota motinai.
Jis pats apie operaciją Garliavoje sakė sužinojęs iš televizijos. Tuomet komentuodamas įvykius žiniasklaidai jis tikino, kad jo pozicija yra gana aiški.
„Pozicija ir negali būti kitokia, tik vienašališka. Kitas atvejis būtų nusiplauti rankas ir nematyti, kas vyksta. Aš nemanau pasiduoti bandymams užčiaupti burną ir nepareikšti savo nuomonės“, – lrytas.lt prieš daugiau, kaip septynerius metus sakė politikas. Jis taip pat svarstė, kad mergaitė paėmimo metu galėjo būti apsvaiginta.
2012 metų pavasarį vykusiame konservatorių partijos suvažiavime V. Landsbergis ragino bendražygius atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Garliavoje, užsiminė apie, jo manymu, abejotiną teisėsaugos darbą, pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“.
V. Landsbergis situacija Garliavoje domėjosi ir anksčiau. Iškart po teisėjo Jono Furmanavičiaus ir L. Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės nužudymo 2009 metų spalį teisėsaugininkai norėjo atlikti Drąsiaus Kedžio dukters psichologinį tyrimą, mergaitę nuvežė į Vaiko raidos centrą. Mergaitės seneliai reikalavo, kad vaikas nebūtų tiriamas. Kalbama, kad tai, jog vaikas nebuvo tirtas – V. Landsbergio įsikišimo rezultatas.
2012 metų gruodžio mėnesį duotame interviu portalui bernardinai.lt V. Landsbergis sakė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi. Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni. Aiškiai buvo galima spėti ir tai pasitvirtino – jie darys viską, kad Neringa Venckienė kurtų partiją. Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią.
Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite. Atrodė, kad suprato. Bet ji turėjo kitus nuolatinius patarėjus, kurių, matyt, klausė ir kurie, matyt, jai sakė: taip visa Lietuva pakilusi, eisime ir visus nušluosime… Gal patikėjo moteriškė? Ji nėra didelio proto, atleiskite man. Jai pradėjo pūsti miglas, kad ji gali būti prezidente, kad ji tokį palaikymą turi“, – apie N. Venckienę ir konservatorių partijos poziciją Garliavos klausimu tuomet kalbėjo V. Landsbergis.
Visgi jau 2013 metais pavasarį V. Landsbergis atsižadėjo N. Venckienės. Jis savo palaikymą teisėjai pavadino „viena iš legendų“.
„Čia yra viena iš legendų, jų aš esu matęs per tuos dvidešimt ar daugiau metų jau ne vieną. Man buvo prirašomi kokie tai žodžiai, posakiai. Kokie nors visai kito politiko ar vadovo šalininkai išvadino ūkininkus runkeliais, tai paskui čia jau V. Landsbergis, jo partija vadina runkeliais. Niekada tokių dalykų nebuvo. Tokias legendas galima kartoti. kartoti ir panašiai“, – prieš šešerius metus dalyvaudamas 15min.lt konferencijoje teigė V. Landsbergis.
Jis tikino niekada nestovėjęs N. Venckienės pusėje.
„Iš tų legendų, kurią jūs paminėjote, yra ir tai, kad aš stoviu kažkokiame N. Venckienės fronte. Tai visai ne taip. Kai pradėjo aiškėti ta sudėtinga ir daug žmonių jaudinanti byla dėl mergaitės buvimo vienuose ar kituose namuose, kad ją galima „išimti“ kaip daiktą pagal antstolio specialiai sudarytus įgaliojimus ir su visa kariuomene, tai man atrodo, kad čia yra kažkas ne taip. <...> O jeigu man tai kelia klausimų ir kai kas nepatinka, ir aš apie tai pasakau, tai nereiškia, kad aš įstojau į N. Venckienės partiją“, – tuomet aiškino politikas.
Politiko sūnus, rašytojas Vytautas V. Landsbergis aktyviai dalyvavo Garliavos įvykiuose, palaikė N. Venckienę ir jos kovą dėl dukterėčios, koncertavo Garliavoje.
Kiti politikai taip pat nesibodėjo pareikšti savo atsargią arba ne tokią atsargią nuomonę apie N. Venckienę: apie ją yra kalbėjusi ir tuometė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ir Irena Degutienė. Pasinaudoję N. Venckiene, į politiką vėl sugrįžo Povilas Gylys, Aurelija Stancikienė, naujus kelius į Seimą pramynė žurnalistas Vladas Vasiliauskas, buvęs katalikų kunigas Jonas Varkala.
Prezidentas protingai tyli, Skvernelio padėtis kebli
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius sako, kad politikai anuomet išties nepraleido progos išsakyti savo nuomonę apie N. Venckienę. Tiesa, jis mato ir nemenką žiniasklaidos kaltę, plėtojant „violetinę“ temą.
„Reikia tikėtis, kad politikai, kurie šiuo metu yra valdžioje, sieks pasimokyti iš pirmtakų klaidų. Bet kokia vieša nuomonė apie tokį rezonansinį įvykį iš politikų lūpų yra vertinama, kaip bandymas politizuoti ir daryti poveikį.
Anuomet prezidentė buvo pasisakiusi, kad N. Venckienė esą vykdo teismo sprendimus, toliau V. Landsbergis kvietė „nestovėti po medžiu“ ir taip toliau. Išties [tokie pasisakymai] protestą aplink Kedžių-Venckų istoriją skatino ir stiprino“, – tv3.lt sakė politologas.
Jis iškėlė hipotezę, kad prezidentės tuomečiai pasisakymai apie N. Venckienę galimai buvo paveikti V. Landsbergio, su kuriuo šalies vadovė palaikė itin draugiškus santykius.
„Žinoma, niekas konkrečių įrodymų artimiausiu metu negalės pateikti, bet prezidentės poziciją, manau, formavo V. Landsbergis, o jo paties požiūrį, kas formavo, sunku nuspėti. <...> Gal būta ir tam tikrų politinių skaičiavimų, nes konservatoriai buvo tuomet valdžioje ir galvojo apie būsimus rinkimus. Galima įvairiai svarstyti“, – sakė A. Krupavičius, pridurdamas, kad ši istorija padėjo mobilizuoti tam tikrą protesto-rinkėjų grupę, kuri buvo nusivylusi situacija Lietuvoje.
Tiesa, pasak jo, šių dienų lyderiai elgiasi jau kur kas apdairiau.
„Prezidentas tikrai labai aiškiai nubrėžė distanciją, leido suprasti, kad [byla] turi užsiimti teisėsaugos institucijos ir teismai. Ramūnas Karbauskis, kaip valdančiosios partijos lyderis, taip pat apibrėžė ribas ir nerodo jokių ženklų, kas jis mėgintų komentuoti, vertinti ar aiškinti. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis trečiadienį komentavo, kad Konstitucijos pataisos dėl Rolando Pakso atvertų duris N. Venckienei.
Visgi tokie pastebėjimai yra ne vietoje ir ne laiku, ir dėl paprastos priežasties – artimiausius ketverius metus tas klausimas negali būti politikos darbotvarkėje, nes po apkaltos politikas turi praeiti dešimt metų. O po N. Venckienės apkaltos Seime dešimt metų sueis tik 2023 metais. Taigi, nerimauti per anksti yra blogas tonas“, – sakė politologas.
Jis užsiminė, kad itin specifiška šiuo metu yra premjero Sauliaus Skvernelio situacija, mat tuo metu, kai vyko dukterėčios paėmimo ir N. Venckienės dramos ir greta buvusios teisėjos namų Garliavoje budėjo minios žmonių, premjeras užėmė policijos vadovo pareigas.
„[Policija] organizavo vaiko perėmimą. Ir jis yra išsakęs tam tikras nuomones, bet visoje istorijoje buvo labai atsargus“, – sakė politologas.
Kalti politikai ir žiniasklaida
A. Kupavičius teigė, kad akivaizdu, kad visos institucijos siekia mokytis iš buvusios istorijos.
„Žinoma, kol kas negirdėjome opozicijos politikų reakcijų ir nuomonių. Tiesą sakant, to flango politikai buvo tie, kurie neutralumo ir objektyvumo sąlygas gerokai ignoravo. Na ir, žinoma, dar yra protesto politikai, kurie būrėsi aplink N. Venckienę. Atsirado „Drąsos kelias“ ir panašiai. Šiandien nėra jokių garantijų, kad tie protesto politikai nenorės eskaluoti istorijos, tikėdamiesi kokių nors dividendų, tikėdami, kad protesto balsai juos galėtų remti būsimuose Seimo rinkimuose“, – svarstė A. Krupavičius.
Jis taip pat tikino, kad itin svarbus šioje istorijoje yra ir žiniasklaidos vaidmuo. Jei žiniasklaida, pasak politologo, skandalizuos šią istoriją taip pat, kaip tai darė 2009–2012 metais, tai galima laukti naujų protesto balsų, naujos vienijimosi aplink šią istoriją bangos ir net sulaukti „Drąsos kelio“ atgimimo.
„Politikai ir žiniasklaida turi labai panašias atsakomybes, jie telkia visuomenę, formuoja požiūrius ir nuostatas. Jei žvelgiant retrospektyviai, tai išties daug gerų žodžių apie politikus ir jų elgesį nebūtų galima pasakyti, bet gal net daugiau neigiamai galima vertinti ir žiniasklaidą, nes istorija iš visų pusių buvo rodoma, ja buvo mėgaujamasi“, – sakė A. Krupavičius, paaiškinęs, kad ne be žiniasklaidos pagalbos atsirado „Drąsos kelio“ politinė srovė.
