Žemiau pateikiame visą jo kalbą.
Sveiki mieli bendražygiai,
Labai tikiuosi, kad susirinkome šiandien čia ne tik dėl sąrašo, kad ir koks įdomus jis būtų. Senokai nesimatėme ir turime progą pabendrauti, aptarti tai, kas įvyko ir tai, kas mūsų laukia.
Ką patikrino pandemija? Kas mums svarbu, o kas ne?
Jausmas gatvėje lyg balandžio mėnuo būtų buvęs praeitais metais. Kita vertus, žinios apie besitęsiančią epidemijos bangą kelia didelį nerimą. Kaip ten bus, pamatysime, tačiau tam tikras išvadas tikrai galime pasidaryti. Krizė vienaip ar kitaip mus išbandė. Patikrino mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą vieni kitais, susitelkimą, gebėjimą vieni kitiems padėti. Patikrino, kiek vertiname demokratiją ir teisės viršenybės principą. Vengrija dar netapome, nors mėginimų ir būta.
Užprogramuoti išmėginimai dar mūsų laukia. Milijardai skolintų eurų bus išdalinta žmonėms. Ne tuomet, kai to labiausiai reikėjo – krizės įkarštyje, bet prieš pat rinkimus. Tai ir žodžio laisvės išmėginimas, žiniasklaida per sunkmetį gavo didelių dotacijų iš valstybės. Tikslas kilnus, tik ar netaps tai savicenzūros apynasriu.
Pandemija paryškina ir iki jos vykusius politinius procesus pasaulyje, pandemija atvedė juos ir į Lietuva.
Stebime Jungtines Amerikos Valstijas, kur esmine skirtimi tarp kairės ir dešinės gal tapti veidą dengianti kaukė. Ar Dievo sukurtai kvėpavimo sistemai reikalingas valstybės primestas skuduras ant veido, – klausia dešimtys tūkstančių sergančiųjų turinčių valstijų atstovai.
Jeigu mums atrodo, kad tai tolimi klausimai, pažiūrėkime į kaimyninę Lenkiją, kurioje kaip tik šį savaitgalį vyksta Prezidento rinkimai. Viena takoskyrų, ar gėjai sužlugdys Lenkiją. Vengrija, kuri nepaliaujamai kovoja su Georgu Sorošu. Ir taip toliau.
Mūsų tarpusavio karais džiaugtis gali tik Putinas ir draugas Xi.
Kaip teisingai sakė Donatas Puslys, kultūros karai kuria dvipolį pasaulį. Jeigu tu už smėlį, tai tu prieš partizanus. Jeigu tu prieš smėlį, tai tu prieš laisvę. Dalis žmonių patiki šiuo padalinimu ir staiga tampa vienos ar kitos stovyklos vėliavos mosuotojais. Ir čia, ko gero, gerai tinka Karlsono poniai Frekenbok išsakytas klausimas – ar ši ketinanti nustoti gerti konjaką rytais. Spąstai. Jei atsakys taip, reiškia piktnaudžiavo alkoholiu.
Jei ne – reiškia vis dar piktnaudžiauja. Štai ir kultūrinio karo išraiška. Ar jau nustojote niokioti partizanų atmintį,o gal jau ketinate liautis kovoti prieš žmonių laisvę?
Ką atsakyti žmogui, kuris dar visiškai neseniai manė, kad tiek žmonių laisvė degintis, tiek ir istorinė atmintis gali puikiai derėti europietiškame mieste?
Politika be debatų neįmanoma. Ir tai kartais sunkiai suprantama, bet debatai, diskusija, netgi nesutarimas yra būtina demokratijos sąlyga. Bet kultūrinis karas ne tai, jame susitarimas nereikalingas. Reikalingos aukos ir kultūrinė teritorija. Laimėtojas tas, kuris apgynė savo bandą nuo priešų. Jei priešas žuvo, tuo geriau kultūriniam kovotojui. Kitaip tariant, kultūriniame kare didžiausia auka tampa kompromisas. Na kokį kompromisą rasi spręsdamas klausimą ar bilas geicas (su c) tikrai nori sučipuoti visą pasaulį. Kompromisais tokios kovos neišspręsi. Čia laimi tik įsitikinimas.
Kaip sako klasikai, kultūriniai karai padeda laimėti rinkimus, bet ar padės spręsti realias problemas, tai – tikrasis klausimas.
Mažos valstybės, norinčios išgyventi, turi būti stiprios. Mažos ir silpnos trumpai būna valstybės. Stiprybė, kad ir kaip banaliai skambėtų, ateina iš vienybės. Norim išsaugoti laisvę? Turime susitarti. Norime apsiginti nuo Astravo? Turime susitarti. Išgelbėti skęstantį Lietuvos švietimą? Turime tartis. Ieškoti kompromisų ir nustoti kariauti.
Politinės jėgos, jeigu nori dalyvauti valstybės statyboje, turi užduoti sau atsakyti, ar jų darbai stiprina Lietuvą?
Aš noriu stiprios ir stiprėjančios Lietuvos. Augančios Lietuvos. Laisvos Lietuvos. Jėgos iš tolimos kairės ir tolimos dešinės to padaryti negalės. Susitarti dėl rimčiausių Lietuvos problemų sprendimo gali tik partijos, susitinkančios sveiko proto centre. Šie rinkimai parodys kiek jo yra Lietuvoje.
Didžioji bėda, kad sekdami kultūrinių karų madomis mes pro akis praleidžiame svarbiausius dalykus.
Bekariaujant vos nebuvo pasirašyta sutartis su Baltijos kaimynais dėl prekybos Astravo energija, pažeidžiant mūsų priimtą įstatymą. Mes vis dar nesame matę, kaip atrodo šių metų Lietuvos biudžetas. Lygiai kaip nėra aišku, ar pakaks pinigų kitų metų biudžete.
Čia žodį galėtų tarti ir Lietuvos Prezidentas. Kitas biudžetas, kaip ir kita Vyriausybė, bus ir jo atsakomybė. Nematomis žaidžiami žaidimai su biudžeto perskirstymu yra pavojingi ir neatsakingi.
Pražiopsoti galime ir galimybes, kurias Lietuvai suteikė pokarantininiai gelbėjimo ratai, mesti Europos Sąjungos. 6 milijardai eurų, kuriuos pražiopsoję sudėsime į trinkeles vietoj to, kad tikrai stumteltume Lietuvą pirmyn.
Nepamesdami svarbiausių dalykų iš akių tikrai galime daug nuveikti. Aš gal tik vieną projektą noriu išskirti iš to, ką pasakos Jurgita. Tai – „Tūkstantmečio gimnazijos“.
Ir tai tikrai galime padaryti. Ir tai tikrai pakeis, kaip Lietuvos regionuose mokosi vaikai. Tai pakeis Lietuvą. Ir tai nėra trinkelės.
Vienas iš reiškinių, išryškėjusių per pandemiją, buvo valdžios mėgavimasis valdžia. Suprantama, kad kai krizė sprendimų reikia greitai. Bet ilgainiui pradeda matytis, kad žmonės ne savo darbu, priimamais sprendimais ar pagalba žmonėms džiaugiasi. Jie džiaugiasi nekontroliuojama valdžia. O tai jau yra pavojinga. Noriu, kad tokia tendencija neužsiliktų ir neįsitvirtintu. Nenoriu, kad Lietuvoje būtų daugiau Rusijos ir mažiau Vakarų.
Todėl pažadu, kad elgsimės kitaip. Kalbėsime su Lietuvos žmonėmis apie sprendimus, kurių reikia Lietuvai. Kalbėsime ir su draugais, ir su oponentais. Kalbėsime su visais. Ir kadangi pandemija paliko nepatiklumo žmonių širdyse, ar galima priimti politikus į pokalbį, kitą savaitę startuosime su milžinišku projektu. Tai bus didžiausio pokalbio su Lietuva pradžia.
