Tiesa, ne visos mūsų pareigūnų nustatytos grėsmės pateikiamos viešoje ataskaitoje. Kokios tos slaptos grėsmės ir kaip paskelbti pavojai veikia mūsų gyvenimą, klausiame Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus Remigijaus Baltrėno ir Valstybės saugumo departamento vadovo Dariaus Jauniškio.
Spaudos konferencijoje ir taip pat ataskaitoje kalbėjote apie tai, kad Rusijos karinio konflikto su NATO kaina yra labai išaugusi, todėl to konflikto galimybė yra sumažėjusi. Ar tikrai tapome saugesni per pastaruosius vienerius ar dvejus metus?
Turbūt pradėsiu nuo to, kad Rusijos kariniai pajėgumai ir toliau yra kryptingai auginami – tiek ir Kaliningrado srityje, tiek ir vakarinėje Rusijos dalyje. Kaip ir, beje, bendra karinė regioninė grupuotė su Baltarusija. Tai iš šitos pusės žiūrint, iš tikrųjų pokyčiai eina tik blogesne linkme, tai yra pajėgumai patys auga. Tačiau kas mažina visą tą kainą, tai yra NATO sąjungininkų dislokavimas mūsų visose trijose Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Ir, žinoma, Lietuvos gynybinių pajėgumų didėjimas.
Atgrasymas padidėjo. Ant svarstyklių padėjus, šiek tiek saugesni esame ar atvirkščiai?
Atgrasymas savo poveikį duoda. Ar jis suveikia – čia yra visiškai atskiras vertinimas.
Pone Baltrėnai, Rusijos ekspertai Amerikoje, Vakaruose kalba kaip tik apie tai, kad padidėjusi grėsmė, nes tas scenarijus, kad Rusija gali užimti Estijoje ir Latvijoje rytinėse dalyse platsdarmus, kuriuose gyvena galbūt daugiau rusų tautybės gyventojų, yra realus, kad Putinas, artėjant 2024-iems gali griebtis šitokio dalyko, nerasdamas kitų priemonių savo valdžiai tvirtinti, ir kad kaip tik dabar ta grėsmė yra gana didelė, jų nuomone. Jūs sutinkate su jais?
Aš pradėčiau nuo to, kokia yra pati Rusijos strategija. Rusija dauguma atvejų vadovaujasi esamų, atveriamų galimybių ir strateginių sąlygų sukūrimo užimti iniciatyvą prieš kažką. Tai jeigu strateginės sąlygos susidarys taip, kad Rusija galės pasinaudoti tomis galimybėmis kažkuriam kitam pasaulio gale esant konfliktui ir atitraukus dėmesį nuo Baltijos regiono, teoriškai tai gali įvykti.
Bet lygiai taip pat, kaip mes analizuojame scenarijų Suvalkų koridoriaus, tai yra blokavimo operacija tarp Kaliningrado ir Baltarusijos, lygiai taip ekspertų vertinama kaip Latvijos ir Estijos plastdarmo užėmimą.
Lietuvai grėsmė nemažesnė nei Latvijai ar Estijai. Bet tuo atveju, jeigu kalbame apie tai, kad Rusija, užėmusi tą plastdarmą, pagal savo karinę doktriną traktuotų Vakarų sąjungininkų puolimą, bandymus atsiimti tas teritorijas, kaip agresiją prieš Rusiją. Ir grasintų sąjungininkams ribotu branduoliniu smūgiu. Tai realu?
Čia turbūt yra du aspektai. Pirmiausia, Rusijos portfolio – tai nieko naujo. Rusija visada padarydavo pirmą agresyvųjį veiksmą ir visada sutraktuodavo propagandiniu instrumentu, kad mes jau veikiame prieš ją. Tai vienas aspektas.
Kitas aspektas vėlgi yra Rusijos karinių raumenų auginimas vyksta kryptingai kiekvienais metais.
Pone Jauniški, sutinkate?
Aš negaliu nesutikti su karinės žvalgybos vertinimu.
Kalbėjote ir apie tai, kad Lietuvoje intensyvėja Kinijos veikla, aktyviai verbuojami Lietuvos piliečiai ir kad aktyvėja Kinijos investicijų skvarba į Lietuvą. Kaip mes turėtumėme elgtis – ar atsisakyti investicijų, nebendradarbiauti su Kinijos verslu, kuris, žinoma, ten yra valstybinis verslas. Kaip mums elgtis, jeigu norime apsaugoti savo infrastruktūrą ir nacionalinius interesus?
Aš manau, kad sprendimus vis dėlto turėtų priimti politikai, mūsų reikaluose žvalgybos yra tik pateikti tą rizikų analizę, žemėlapį, kur link yra nusitaikoma. Aš sakyčiau, valstybė, atsakydamas į klausimą, turėtų vis dėlto koncentruotis, kaip apsaugoti kritinę infrastruktūra, kad neatsitiktų tam tikri dalykai. Yra kritinė strateginė struktūra atiduodama kitai šaliai su visomis išplaukiančiomis pasekmėmis ateityje.
Visą pokalbį kviečiame žiūrėti vaizdo siužete.
