Vilniaus universiteto mokslininkų vykdyto tyrimo duomenimis daugiau nei 18 proc. vaikų ir paauglių karantino metu susidūrė su itin didelėmis emocinėmis problemomis, kurias be psichologų ar psichiatrų pagalbos išspręsti būtų sunku.
„Kabinetai užpildyti, nebeturime kam jų siųsti. Klausiame kolegų, ar gali paimti vieną ar kitą vaiką, nes problemos dažniausiai labai rimtos, į kurias reikia iškart atsižvelgti“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja Vilniaus universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Roma Jusienė.
Bendravimo ribojimai
Mokykliniame amžiuje itin svarbu užmegzti ir plėtoti socialinius ryšius, nes būtent tuo laikotarpiu vaikas formuoja savo asmenybę.
Todėl gyvo bendravimo suvaržymai karantino metu, pasak R. Jusienės, lėmė didžiausias vaikų ir paauglių emocines problemas.
„Pasisekė tiems, kurie turi brolių ar seserų ir tiems, kurių tėvai suprasdami gyvo bendravimo svarbumą sudarė sąlygas karantino laikotarpiu gyvai susitikti su draugu. Kitaip sakant, sukūrė socialinius burbulus ir leido bendrauti.
Visais laikais vienas iš kriterijų atpažinti vaiką turintį rimtų problemų, tai yra paklausti, ar jis turi bent vieną ar du draugus, su kuriais gyvai bendrauja“, – sako R. Jusienė
Per pandemiją sunkiausia tiems vaikams, kurie jau turėjo psichologinių problemų ar padidintą riziką joms atsirasti.
„Pavyzdžiui hiperaktyvūs vaikai labiausiai nukenčia nuo priverstinio fizinio aktyvumo suvaržymo, <…> tokia padėtimi dažniau pratrūksta destruktyviais, agresyviais poelgiais.
Autistiškų bruožų turintiems vaikams sunku prisitaikyti prie to, kad nebegali išsaugoti jiems svarbių rutinų, įpročių. Vaikams, kuriems dėl specifinių raidos sutrikimų reikalinga speciali pedagoginė, logopedinė pagalba, sunku verstis be jos“, – pasakoja psichiatras, profesorius Darius Leskauskas.
Pasak jo, problemas padidina ir tai, kad šiems vaikams reikalinga sisteminga psichologinė pagalba tapo sunkiau pasiekiama, nereguliari, mažiau efektyvi, kai ji turi būti teikiama nuotoliniu būdu.
Per didelė atsakomybė
Dar viena vaikų ir paauglių pablogėjusios emocinės sveikatos priežastis – per didelė jiems tekusi atsakomybė.
„Mes girdime iš Vyriausybės atstovų, kad vaikams negalima į mokyklas, nes per juos miršta žmonės Sėdi išsigandę tiek paaugliai, tiek mažieji. Jie nebenori norėti net į mokyklas sugrįžti, nes jiems yra pasakyta, kad per juos gali kažkas numirti.
Įsivaizduokite, vaikai tą girdi. Ir tas kaltės jausmas liks visam gyvenimui. Bet tai yra baisi neteisybė, ne per juos numiršta, negalima jokiu būdu užkrauti vaikams tokios atsakomybės“, – sako R. Jusienė.
Profesorė išskiria, kad daugelyje Europos šalių karantino laisvinimai prasidėjo būtent nuo vaikų ir paauglių sugrąžinimo į mokyklas, o Lietuvoje jie liko nuskriausti.
„Kodėl karantino atlaisvinimai neprasidėjo nuo jų? Net Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) surašė visoms šalims rekomendacijas, kad šalyje bet kokie atlaisvinimai turi prasidėti nuo vaikų sugrąžinimo į mokyklas.
Ir jeigu tik leidžia epidemiologinė situacija, turi būti išlaikyta tai. Turbūt juos išvis pamiršo, kol mes nebuvome pradėję užversti Vyriausybę raštais, viešais kreipimaisi“, – sako ji.
Padidėjęs laikas prie ekranų
Be drastiškai pablogėjusios psichologinės sveikatos, minima ir fizinė sveikatos būklė, kuriai neigiamą įtaką daro išaugęs laikas prie kompiuterio ar telefono ekranų.
„Kompiuteriai privertė daugiau sėdėti prie darbų, kurie buvo mokyklose. O mokyklose – tu nori ar ne – tu išeini į koridorių, pasivaikštai. Tuo mokykla ir ypatinga, vaikai priverčiami šiek tiek pajudėti. O jau karantininėje aplinkoje ne visi tėvai sugebėjo sureguliuoti, kaip sėdėjimą prie kompiuterio pakeisti į aktyvų veiksmą“, – pažymi Seimo narys Linas Slušnys.
Išaugęs praleidžiamas laikas prie ekranų taip pat lėmė ir blogesnius mokymosi rezultatus, nes vaikams sunkiau susikoncentruoti.
„Užteko pavasario karantino, kad išsivystęs ir išsilavinęs pasaulis suprastų, kad vaikų uždarymo pasekmės yra žymiai didesnės nei būtų turėjo bent dalinį kontaktinį ugdymą“, – sako R. Jusienė
Kaip teigia ekspertai, du mėnesius drastiškai besikeičiant vaikų gyvenimui, pasekmės emocinei būklei dar atstatomos, tačiau besitęsiant ilgiau nei pusmetį problema virsta sutrikimu, kuris yra žymiai sunkiau atstatomas, o pasekmės jaučiamos ilgą laiką.
