Vis dėlto jeigu praeitą savaitgalį būtumėt apsilankę Maskvoje, savo akimis būtumėt pamatę būtent tuo užsiimančius 4 000 Rusijos Federacijos komunistų partijos šalininkų ir jų sąjungininkų. Ilgametis partijos lyderis Genadijus Ziuganovas koneveikė 10-ojo dešimtmečio reformas, užsienio kišimąsi į Rusijos politiką ir dabartinio režimo „žmogėdrišką“ kapitalizmą. Tačiau pagrindinis demonstrantų reikalavimas buvo „sąžiningi ir švarūs“ rinkimai.
Padėtis atrodo itin ironiška. Kai šie žmonės buvo valdžioje, ne vien Rusijoje, bet ir visoje sovietų imperijoje jokių realių rinkimų nevykdavo. Mūsų dienų komunistai mėgaujasi ir naudojasi teise laisvai kalbėti ir viešai rinktis. Dar daugiau – ši demonstracija vyko Sacharovo prospekte, pavadintame iškiliausio Rusijos žmogaus teisių aktyvisto, akademiko Andrejaus Sacharovo, patyrusio tremtį komunistinio režimo nurodymu, vardu.
Būkim sąžiningi – kai kurie oratoriai nedviprasmiškai troško, kad praeitis sugrįžtų. Ivanas Anochinas iš Revoliucinės darbo partijos sakė: „Esant kapitalizmui negali būti jokių sąžiningų rinkimų. Mūsų uždavinys – susivienyti, kad atimtume iš buržuazijos politines ir ekonomines teises. Tegyvuoja proletariato diktatūra ir komunistinė revoliucija!”
Tokie pareiškimai atrodytų juokingi, jeigu nebūtų itin šiurpūs. Juk šie šūkiai nulėmė dešimčių milijonų žmonių pražūtį.
Vis tik Rusijos komunistų opozicija taip pat žymi dilemą. Režimas yra pakliuvęs į keblią padėtį. Kaip rodo apklausos, partijos „Vieningoji Rusija“ populiarumo reitingai yra nusmukę iki 30 procentų. Vladimiro Putino asmeninis populiarumas pasiekė visų laikų žemumas per pastaruosius 20 metų, kai jis tapo prezidentu.
Tam tikra prasme komunistai sudaro realią konkurenciją Kremliui, o „tikroji“ opozicija, iš tiesų tikinti demokratija ir teisine valstybe – anaiptol. Kaip G. Ziuganovas pažymėjo savo kalboje, komunistų kandidatai gali laimėti rinkimus ir juos laimi. Pavyzdžiui, Sergejus Levčenka, Irkutsko gubernatorius komunistas, 2015 metais įveikė Kremliaus partijos – „Vieningosios Rusijos“ – kandidatą ir nuo to laiko yra režimo rakštis. Per ateinantį mėnesį vyksiančius Maskvos savivaldybės rinkimus į balsalapius bus įrašytų komunistų kandidatų.
Tačiau šie rinkimai tikriausiai bus dvigubai bereikšmiai. Visų pirma, Maskvos dūma neturi realios valdžios – ji yra ilgamečio mero Sergejaus Sobjanino rankose. Be to, pastangos sukurti bent simbolinio atstovavimo opozicijai bastioną buvo sužlugdytos administracijai diskvalifikavus opozicijos kandidatus. Tai išprovokavo ne vieną savaitę vykusius protestus ir daugiau kaip 2 000 sulaikymų. Praeitą savaitgalį šios pastangos apsiribojo pavieniais demonstrantais, laikiusiais plakatus gatvių sankryžose.
Neapsigaukite – Komunistų partija režimui yra tarsi apsauginis vožtuvas garui nuleisti. Kaip ir kitoms „sisteminėms“ opozicijos partijoms, jai retkarčiais būdavo leidžiama iškovoti pergalių. Tai leidžia rusams įsivaizduoti, kad jie turi bent jau kažkokį pasirinkimą dėl savo valdymo, panašiai kaip „saviškių kapitalizmas“, leidžiantis praturtėti kai kuriems paprastiems rusams.
Vis dėlto aukščiausioji valdžia ir didžiausi turtai toliau tvirtai laikomi nepasiekiami. G. Ziuganovas, uolus aparatčikas (tik netekęs savo aparato), mano gerai prisimenamas iš laikų, kai dirbau Maskvoje prieš 20 metų, yra pareigingas dinozauras, o ne realus varžovas, siekiantis valdžios.
Kadaise Rusijos balsalapiuose būdavo pasirinkimas „protiv vsech“ (prieš visus). Putino režimas šį pasirinkimą 2006 metais panaikino. Dabar vienintelis rinkėjui belikęs būdas parodyti savo nepasitenkinimą – sugadinti balsalapį arba nedalyvauti rinkimuose. Bet kuris šių pasirinkimų yra geresnis negu menama opozicija. Absurdo dramai žiūrovai nebūtini.
