Apie tai diskusijų festivalyje „BŪTENT“ diskutavo TV3 video turinio kūrėjas Artūras Karpavičius, visuomenininkas ir dirbtinio intelekto praktikas Martynas Kairys, VU Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytojas dr. Vytenis Šumskas ir dezinformacijos analitikė, pilietinio atsparumo iniciatyvos tyrėja Urtė Andriukaitytė.
Kokia yra universiteto praktika? Galbūt jūs pastebėjote, kad tikrai pavyksta dalį studentų pagauti naudojant dirbtinį intelektą? Ar iš tikrųjų jau matosi, ar jei darbai yra kokybiškai atlikti, niekas ir nežino, ką jie naudoja?
V. Šumskas: Keletas pavyzdžių – tris žmones žinau, kurie rašė baigiamąjį darbą su dirbtinio intelekto pagalba, šito nepaminėjo niekur, ir yra tas, kad kai įkeliate darbą, universitetas nuskenuoja, kiek ten buvo dirbtinio intelekto – 0 proc. surado, visiškai nieko neaptiko.
O visai daug buvo dirbtinio intelekto. Tai čia yra, kur patobulėti, bet man įdomesnis pavyzdys yra atsiskaitymai ir ypač masiniai atsiskaitymai, prieš kokius pusantrų metų prasidėjo, kas čia yra, kad pusė darbų visiškai identiškai vienodi?
Ir visi visur tą pačią vieną klaidą padarė, kas čia yra? Galvoju tada, duodi dirbtiniam intelektui savo egzaminą ir žiūri, ar rimtai atitinka visa tai. Mes tiesiog pradėjome ieškoti tokių užduočių, kur dirbtinis intelektas neišsprendžia arba daro klaidą.
Tai čia ir geras spyris švietimo bendruomenei truputį susiimti, tokių įdomesnių užduočių pagalvoti. Ir išspręsime šitą, tai ne bėda, manau.
Dirbtinis intelektas nuolat mokosi iš užduočių, tad tikėtina, kad neišsprendžiamų užduočių lieka vis mažiau. Švietimo bendruomenė pastebėjo, jog moksleiviai staiga pradėjo rašyti be klaidų, todėl užduotis ėmė duoti tik klasėje, bet ar nuolatinė kontrolė klasėje iš tiesų sprendžia problemą?
V. Šumskas: Mes diskutuojame su kolegomis, kad po penkerių metų reikės prieiti būtent prie tokių atsiskaitymų: vien tik žodžiu, nieko raštu. Vien tik pasisodini ir klausinėji, o kaip kitaip?
Visada galvota, kad kūryba yra unikali ir sunkiai prognozuojama, bet šiandien net klipams ar kitoms kūrybinėms užduotims sėkmingai naudojamas dirbtinis intelektas. Kaip Jūs vertinate kūrybiškumą – ar jis tikrai nepakartojamas, ar DI jau gali jį atkartoti?
A. Karpavičius: Kūryba – čia irgi moralės aspektas yra. Darant vaizdo įrašą, tu negali tiesiog DI paprašyti: „Padaryk man vaizdo įrašą ir viskas“, tu turi naudoti tai kaip įrankį. Pavyzdžiui, aš generuodamas vaizdo klipus naudoju ChatGPT kaip draugą, bendrauju su juo, viską išaiškinu, koks yra vaizdo įrašo tikslas, kaip aš įsivaizduoju tam tikrus kadrus.
Tada jis man sugeneruoja tai, ko aš prašau. Ir jeigu man kas nepatinka, galiu tiesiog pakoreguoti: „Klausyk, o galėtum truputį, kad saulė būtų iš anos pusės?“ Tai jis man sugeneruoja taip, kaip aš prašau.
Ne iš pirmo karto viskas gaunasi, nes šiuo metu aš naudoju „Sora“, tai „OpenAI ChatGPT“ modulis vaizdo generavimui. Jis daro tam tikrus dalykus geriau negu, pavyzdžiui, kiti moduliai. Nesenai „Midjourney“, kuris buvo vienas iš lyderių paveikslėlių generavime, nesenai paleido ir vaizdo generavimo įrankį, kuris daug geriau daro tam tikrus kitus dalykus, bet kadangi tai yra tik pradžia, rezoliucija būna 480p, tai tenka arba padidinti, bet jeigu labai neryškus vaizdas, negaliu to naudoti, bet tikiu, kad greituoju metu bus kažkokia pažanga.
Kaip sakau, ne iš pirmo karto viskas gaunasi, reikėjo man sugeneruoti šimtus vaizdo įrašų ir išrinkti po dvi sekundes iš ten, iš ten, nes būna taip, kad superinis kadras, bet pas jį septyni pirštai, arba jis atsisuka ir dar papildoma galva atsiranda.
Kartais naudojant DI kuriami žinių siužetai, kai pavagiamas vedėjo balsas, visa siužeto režisūra, net šriftai. Kartais melagieną išduoda tik nelogiškos detalės, bet jei jos sutvarkytos, atskirti tampa sudėtinga. Kokie sprendimai galėtų padėti atpažinti tokią dezinformaciją – ar vien DI įrankių užtenka, ar reikia ir kitų priemonių?
U. Andriukaitytė: Taip, tik pradėjus kalbėti apie vaizdo įrašų kūrimą norėjau paminėti ir dezinformacijos lauką, nes vadinamų „deepfake“ yra sukurtų, sugeneruotų vaizdo įrašų ir tai dabar pati opiausia problema, dėl to, kad su ja kovoti darosi vis sunkiau.
Maždaug prieš šešerius ar septynerius metus į mūsų lauką pateko toks labai nevykęs „deepfake“, kuris buvo vienas pirmųjų, jis buvo paleistas. Atrodė maždaug taip, kad bažnyčioje kunigas stovi prie visų religinių dalykų, sudėtų ant stalo, ir labai staigiu judesiu tarsi ištraukė staltiesę iš po jų, ir visi likę kunigai aplinkui ploja – koks puikus pasirodymas!
Tai buvo visiškai prastos kokybės vaizdo įrašas, plika akimi buvo matoma, kad jis yra absoliučiai sugeneruotas. Logika neleidžia patikėti, kad tai apskritai galėtų būti, bet tas vaizdo įrašas buvo sukurtas tam, kad stebėtų, kaip žmonės reaguoja į šį vaizdo įrašą.
Tie patys šaltiniai labai greitu metu pradėjo leisti vis daugiau ir vis geresnių vaizdo įrašų ir stebėjo, kad tai sukuria ne tik tam tikrą memą, iš kurio pasijuokė, kad bažnyčioje taip negali būti, bet iš tikrųjų pradėjo leisti tam tikrus naratyvus atspindinčias žinutes.
Pavyzdžiui, ką nors prisimenate, kas tai galėtų būti?
U. Andriukaitytė: Tie patys šaltiniai buvo vieni pirmųjų, kurie, Rusijai pradėjus pilno masto invaziją į Ukrainą, paskelbė Zelenskio neva kalbą, kad mes turime pasiduoti ir kad mes kapituliuojame ir štai aš, ukrainiečių prezidentas, pats sakau šiuos žodžius.
Ir taip, kaip aš atkartoju, taip dirbtinai jis ir kalbėjo, kad štai aš – Volodymyras Zelenskis. Matoma, kad tai nėra tiesa. Akyliau pažiūrėjus matosi neteisingi veido raumenų judesiai, ir būtent kalbant apie įrankius, kurie mums padeda atpažinti dezinformaciją, tai nors jie negali užbėgti įvykiams už akių ir negali būti geresni negu dezinformacija pati. Jie visada šiek tiek vienu žingsniu atsilieka, bet iš tikrųjų dabar ir pagrindiniai įrankiai kovoje yra tie, kurie labiausiai reaguoja į veido raumenų ir struktūros pokyčius žmonėms kalbant.
Iš kitos pusės, kalbant apie tą TV3 žinių įrašą, reikia nepamiršti, kad neseni tyrimai rodo, jog dezinformacija plinta maždaug 15 kartų greičiau negu tikros žinios.
Socialiniuose tinkluose, reikia pasakyti.
U. Andriukaitytė: Būtent taip, socialiniuose tinkluose ji visada sukelia tam tikrą emociją, lyg taisyklė, dažniausiai neigiamą. Yra įdarbinti botai, kurie pasirūpina, kad būtų labai greitai duotas impulsas jai išplisti.
Tada, jeigu turi stiprią emociją ir kokią nors aktualią temą, kaip karas, kokios nors nelaimės šalyje ir taip toliau, tai nenuostabu, kad ta žinia išplinta labai greitai.
Visą pokalbį kviečiame žiūrėti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
