Viena iš programos rengėjų Daiva Šukytė taip pat teikia konsultacines paslaugas mokykloms, siekiant pasiruošti dėstyti jos sudarytą programą. Ji sutiko portalui tv3.lt atsakyti į dažnai kylančius klausimus.
Ponia Šukyte, kaip tapote viena iš Gyvenimo įgūdžių programos rengėjų?
Buvo skelbiamas konkursas, kuriame dalyvavo įvairūs žmonės, konkursą laimėjau aš ir Natalija Istomina. Mes buvome fizinio ugdymo ir sveikatos grupėje. Visa grupė buvo daug didesnė, visų pavardžių įvardyti negalėsiu. Vėliau ta grupė išsiskyrė – dalis rengė fizinį ugdymą, kita dalis rengė programą, kuri jungia kelias programas į vieną. Vėliau atsirado pavadinimas – Gyvenimo įgūdžių programa. Visos švietimo programos turėjo tokią pačią rengimo struktūrą – tiek istorija, tiek geografija, kurių turinys buvo atnaujintas.
Taip pat esate Lietuvos socialinio ir emocinio ugdymo instituto vadovė, bei VšĮ „Lions Quest Lietuva“ vadovė. Su kiek mokyklų šiuo metu dirbate?
Per 17 metų bendradarbiavome su maždaug 600 mokyklų. Aišku, dauguma jų yra užsidariusios, dalis reorganizuotos, tas sąrašas yra sutrumpėjęs. Tad tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, bet dabar jų yra gerokai mažiau.
„LionsQuest“ yra viena iš Jungtinių tautų pripažintų organizacijų programų mokyklose. 105 šalys turi savo programą, mes taip pat administruojame šią tarptautinę programą. Tai nėra vienintelė tokia programa – yra antras žingsnis, obuolio draugas ir t.t, yra daug Lietuvos mokyklose veikiančių programų. Mokyklos savarankiškai renkasi, kokią programą norėtų įgyvendinti. Vienos renkasi tarkime „antrą žingsnį“, kitos – „laikas kartu“. Niekas negali pasakyti, kokią programą mokykloms privaloma įgyvendinti.
Dažnai sakoma, kad mokytojai nėra pasiruošę, reikės papildomų specialistų mokyklose.
Visa sistema eina link integruoto mokymo – kad vienas mokytojas, pavyzdžiui matematikos, galėtų būti ir fizikos mokytojas, arba geografijos mokytojas galėtų būti ir biologijos mokytoju. Taigi, mokytojai gyvenimo įgūdžių programos kontekste, jie tikrai nėra pradėję ruoštis čia ir dabar, šį rugsėjo mėnesį.
Pasiruošimas dirbti su mokiniais yra labai ilgas procesas – aš patį ši etapą įvertinčiau kaip trunkantį šešerius metus. Nuo to laiko, kai 2016 m. mokyklose pradėta įgyvendinti sveikatos lytiškumo ir rengimo šeimai programa, kada mokytojai turėjo integruoti į savo dalykus, 22017 m. buvo įstatymo švietimo pataisos – kiekviena mokykla privalėjo turėti bent vieną nuoseklią, kiekvienai klasei tinkamą programą: arba socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančią, arba prevencinę.
Valstybė tuo metu EU fondų pagalba investavo nemažai pinigų į mokytojus, siekiant padėti pasiruošti mokytojams dirbti tomis temomis. Jau daug metų turime žmogaus saugos pamokas, yra paruošti mokytojai. Dar turime ir lytiškumo ugdymo mokytojus, nors ir ne visose mokyklose.
Jeigu viską paėmus, mes tikrai turime pakankamai kompetencijos, kad mokytojai galėtų pradėti dirbti pagal GĮP su mokiniais. Kad būtų visiems saugu, ramu, būtų suvienodintas žodynas, būtų pateikta papildoma pagalba mokytojams, mes turime ministerijos sprendimą – nacionalines kvalifikacijos kėlimo programas, kurias įgyvendins du universitetai.
Programų apimtis – 10 kreditų, mokytojas galės pasirinkti: ar jis nori mokytis VDU ir ten baigti kursus, ar mokytis VU ir išsilavinimą įgyti ten. Tokiu būdu mokytojas gaus dar papildomą nemokamą pagalbą, kad jo pamokos būtų sėkmingos.
Taigi, procesas nėra vykdomas čia ir dabar. Visuomenė yra labai stipriai klaidinama, kai sakoma, kad mokytojai yra nepasiruošę. Tie mokytojai, kurie vykdo šias pamokas, šioje temoje nėra pirmus metus.
Lietuvos tėvų forumas kreipėsi į prezidentą, opozicija niršta. Vien paskaičius diskusijas socialiniuose tinkluose, neatrodo, jog daugelis gyventojų būtų jūsų pusėje. Kaip vertinate kilusį pasipiktinimą?
Žmonės nesupranta, ką jie skaito. Neturi pakankamai žinių, atskirti kas yra privalomas turinys, o kas yra rekomenduojama literatūra. Tai nėra kaip lietuvių kalbos ir literatūros programa, kurioje yra pateikti kūriniai, kuriuos mokiniai privalo skaityti.
Kas man asmeniškai yra skaudu – yra kvestionuojamas mokytojo gebėjimas atsirinkti literatūrą, pasiruošti pamokai, pravesti pamoką. Kadangi jie ne nuo to galo pradėjo skaityti, dėl to ir kilo triukšmas.
Kas mokytojui yra privaloma – tai bendrojo ugdymo programa nuo 1 iki 10 klasės. O jie pradėjo skaityti nuo rekomendacijų, kurios nėra baigtinės, yra nuolat papildomos. Prie problemos prisideda tarptautinių dokumentų interpretavimas. Tarptautiniai dokumentai nėra paruošti konkrečiai Lietuvai, bet apskritai visoms pasaulio šalims. Mes negalime lyginti savo kultūrinių vertybių su pvz. Indija ar Afganistanu.
Vistiek, mūsų pažanga lytinio ugdymo klausimais yra kur kas didesnė. Bet kai nori atrasti blogį, gali skaitydamas dokumentus atrasti blogį bet kuriame dokumente. Manau, jog buvo noras sukelti šaršalyną.
Dabar, kai jau prasidėjo mokslo metai ir matome kas vyksta, neatmesčiau tokios galimybės, jog tai yra politinė galimybė. Šio Seimo kadencija eina į pabaigą, artėja nemažai rinkimų. Matyt politikams reikia ieškoti nišų, o ši tema labai įaudrina visuomenę.
Jūs esate viena iš programos rengėjų, bet taip pat esate privačiai samdoma (per socialinio ir emocinio ugdymo institutą) paaiškinti pedagogams, kaip dėstyti jūsų sukurtą programą. Ar čia viskas gerai?
Aš visą savo karjerą važinėju po mokyklas, bendrauju su mokytojais ir turiu didžiulį palaikymą. Šita programa iš to poreikio ir atsirado – ne iš viršaus nuleista, kaip kažkas bandė pasakyti, o todėl, kad mokyklos matė prasmę. Niekas nei vienos mokyklos už rankos netempė ir nei mano konsultacijų, nei tyrimų, nei „Lions Quest“ programų, nei bet ko kito ką aš dariau iki kol sudalyvavau konkurse ir laimėjau, rinktis nesiūlė. Konkurse dalyvauti ir laimėti galėjo bet kas. Bet matomai buvo pasirinktas žmogus [aš], kuris turi ekspertinę patirtį.
Dalis žmonių klausia – kam apskritai reikalingos tokios kontraversiškos pamokos? Kas negerai buvo su dabartine sistema?
Kad mums šita sistema yra reikalinga, tai sako tarptautinės organizacijos. Socialiniai ir emociniai įgūdžiai yra pamatas sveikam ir saugiam gyvenimui.
Kitas aspektas – prismininkime dideles investicijas 2017 ir 2018 m. Yra mokyklos, kurios yra gavusios tuos mokymus ir knygas – jos laiko knygas lentynose. Iš ko tai sprendžiu – dabar turime psychoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą mokyklose. Jei mokyklos tikrai sąžiningai naudotų tą metodiką, ta problema nebūtų tokia didelė. GĮP skatina išsitraukti tas knygas ir naudoti. Mes turime „Mentor Lietuvą“ psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos programą, „antrą žingsnį“, seksualinės prievartos prevencijos programa „aš žinau“ ir t.t. Bet šios programos yra naudojamos fragmentiškai, dėl to ir nepasiekiame norimų rezultatų. Tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek valstybė, savu laiku labai daug į tai investavo.
Ar Lietuvoje be jūsų yra kas galėtų pasiūlyti mokykloms savo paslaugas, kitais žodžiais tariant, ar yra daugiau konkurentų jums, iš kurių galėtų rinktis mokyklos?
Ar yra konkurentų, atsakyti negaliu. Tik galiu, pasakyti, jog kitos programos yra, bet kiek mokyklos jas perka, pasakyti negaliu. Galiu atsakyti tik už tas mokyklas, su kuriomis patys bendraujame. Programų yra daug, bet ar tos organizacijos toliau vysto ir palaiko veiklą, be valstybės paramos, aš atsakyti negaliu.
Beje, valstybinės paramos klausimas yra svarbus. Didžioji dalis mokyklų programų finansuotos iš Europos sąjungos projektų, mokyklos viską dažniausiai gaudavo nemokamai. Praėjusi valdžia nesugebėjo užfiksuoti tam tikrų testinių dalykų – ateina nauji pedagogai, keičiasi kolektyvas.
Dėl to dalis programų (iš viso jų yra 21) nunyksta. Pvz., paramos vaikams centras turi labai daug teikiamų paslaugų, jos turi kitus darbus. „Lions Quest Lietuva“ yra skirta vienos programos administravimui. Kadangi nėra paramos, tai labai daug programų užsidaro, nėra lėšų nevyriausybinio sektoriaus palaikymui. Kai ateina situacija, jog mokyklai reikia instrumentų ir įrankių, jos naudojasi arba tėvų parama, arba mokinio krepšelyje skirtomis lėšomis, arba savivaldybės finansuoja tokius mokymus.
Kiek paramos gaunate iš valstybės rengiant metodinę medžiagą?
Nieko negauname. Kai buvo Europos sąjungos projektai, visas organizacijas vienodai finansavo, pagal mokyklų išreikštą poreikį. Paprastai, kai vienai mokyklai pasiseka su kokia nors programa, tai skatina kitas mokyklas rinktis tą pačią programą. Dėl to gaunasi, kad mūsų programa yra daugiausiai paplitusi.
Bet kai projektai baigėsi, baigėsi ir finansavimai. Jokia organizacija šiuo metu negauna iš valstybės finansavimo, nebent dalyvauja sveikatos ministerijos visuomenės sveikatinimo fondų projektuose.
