„Mano vertinimu, ji (situacija – ELTA) neturėtų būti tokia sudėtinga, jei kažkokie asmeniškumai, nesutarimai tarp dviejų valdžios šakų ar netgi rinkimų artumas nedarytų jos sudėtinga. Yra daug pasvarstymų ir apie galimą poreikį keisti įstatymus tam, kad būtų įpareigojimas atsakingiems ir aukščiausiems pareigūnams nevilkinti to proceso. Bet man rodos, esmė tokia, kad prezidentas ir užsienio reikalų ministras, būdami atsakingi valdžios vyrai, tikrai turėtų rasti jėgų susėsti prie bendro stalo – ką, beje, daro įvairiuose formatuose“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė V. Čmilytė-Nielsen.
ELTA primena, kad Prezidentūra ir valdantieji toliau ginčijasi dėl to, kas yra kaltas, jog Lietuvai strategiškai svarbi ambasada Lenkijoje neturi ambasadoriaus. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia neturįs atsakymo, kodėl Lietuvos ambasada Lenkijoje jau penktas mėnuo neturi vadovo. Šalies diplomatijos vadovas prezidentui sako pateikęs bent dvi ambasadorių kandidatūras, kurios buvo atmestos.
Prezidentūra aiškino, kad Užsienio reikalų ministerijos (URM) pasiūlytas kandidatas į ambasadoriaus postą nemokėjo lenkų kalbos. Vėliau šalies vadovas taip pat nurodė, kad ministeriją esą politizuoja ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo procesą bei bando proteguoti tam tikrus į šias pareigas siūlomus asmenis. Vėliau šalies vadovo patarėjas Frederikas Jansonas prakalbo ir apie vadinamojo „valstybininkų“ klano šešėlį – pasak jo, ambasadorių skyrimo procesas stringa būtent dėl jų įtakos.
Trintys tarp institucijų išryškėjo ir pastarosiomis dienomis, paaiškėjus, kad URM šių metų vasarą ketina atšaukti Lietuvos ambasadorių prie NATO Deividą Matulionį. Prezidentūra tokį sprendimą pavadino „kryptingu ministerijos elgesiu patyrusio ir profesionalaus diplomato atžvilgiu“.