Prieš kelias dienas buvo paskelbti dviejų nacionalinių apklausų rezultatai: 2022 m. birželio mėn. Ryhor Astapenia iš „Chatham House“ atliko internetinę apklausą ir 2022 m. gegužės viduryje apklausa telefonu atliko Andrejus Vardomatskis.
Abiem apklausų atvejais dauguma respondentų (atitinkamai 85 ir 85,1 proc.) nenorėtų, kad Baltarusijos kariuomenė prisijungtų prie Rusijos karo Ukrainoje. Abi apklausos rodo ir apylygį pasiskirstymą tarp pasisakančių už ir prieš Rusijos veiksmus Ukrainoje, o nedidelė dauguma pritaria pastariesiems. Kalbant apie geopolitines preferencijas, kai yra pasirinkimas tarp Europos Sąjungos ir Rusijos – daugiau palankumo tenka Rusijos Federacijai, rodo abi apklausos.
Be to, „Chatham House“ teigimu, Rusijos ir Europos bloko trauka šiek tiek padidėjo (baltarusiai tapo dar labiau geopolitiškai poliarizuoti), o noras integruotis į Rusiją šiek tiek išaugo.
Taigi, 2022 m. birželį 37 proc. „Chatham House“ apklaustųjų pirmenybę teikė Baltarusijos sąjungai su Rusija, o 2020 m. rugsėjį tokių buvo tik 27 proc. ES paramos skaičiai yra 9 proc. 2020 m. ir 18 proc. 2022 m.
R. Astapenija paaiškino prieštaravimą, kodėl viena vertus baltarusiai priešinasi Rusijos karui Ukrainoje, bet, kita vertus, palaiko sąjungą su Rusija: „Daugeliui baltarusių Rusija yra jų tapatybės ir kultūros dalis. Todėl sunku tai atmesti net ir stiprių sukrėtimų, sukeltų nepageidaujamo karo, įtakoje“.
Jurijus Drakakhrustas iš Laisvosios Europos radijo pritaria R. Astapenijos nuomonei: „Kasdieniame gyvenime dažnai galime smerkti artimo žmogaus poelgį ar elgesį, nesvarbu, ar tai būtų giminaitis, ar draugas. Bet ar tai kenkia artumui, ar būtinai nutraukiame santykius su tokiu žmogumi? Nebūtinai. Tas pats pasakytina ir apie santykius tarp tautų“.
Visgi tik nedaugelis baltarusių norėtų visiško susivienijimo su Rusija, karas baltarusių požiūrį paveikė skirtingai nei ukrainiečių ir rusų.
A.Vardomatskio teigimu, Ukrainos ir Rusijos atvejais žmonės telkėsi aplink nacionalines vėliavas, tai rodo itin aukšti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingai savo šalyse.
Priešingai, baltarusiai „konsoliduoja be vėliavos“ – tai yra, parama prezidentui nesujungia žmonių. Atvirkščiai, baltarusius vienija bendras nenoras dalyvauti kare.
Dėl to sutaria ir Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos šalininkai, ir priešininkai. J. Drakakhrusto nuomone, šis bendrumas būdingas ir baltarusių nomenklatūrai, ir plačiajai baltarusių visuomenei. Biurokratai Baltarusijoje baiminasi priverstinio dalyvavimo kare ir priverstinio susijungimo su Rusija.
Savo „Facebook“ paskyroje J. Drakakhrusta sugretino du pareiškimus. Pirmasis buvo Putino liepos 1 d. kalba, skirta Gardine įsikūrusio Rusijos ir Baltarusijos regionų forumo dalyviams: „Precedento neturintis politinis ir su sankcijomis susijęs kolektyvinis Vakarų spaudimas verčia mus paspartinti susivienijimo procesus“.
Antrasis pranešimas buvo paskelbtas birželio 21 d., kai Putino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas prabilo apie atšauktą referendumą Pietų Osetijoje: „Ten buvo iškeltas klausimas dėl susivienijimo, taip buvo suformuluota. Tai teisiškai problemiška, todėl šią klaidą reikėtų ištaisyti. Tai yra, Rusija negali su niekuo susijungti“.
Vienu atveju propaguojamas susivienijimui, o kitu atveju to paties reiškinio neigimas baltarusių ausiai skamba labai grėsmingai.
Iš tiesų, neatsitiktinai Aliaksandras Lukašenka iš savo 5000 žodžių liepos 3-iosios kalbos, skirtos Baltarusijos nepriklausomybės dienai, pirmuosius 600 žodžių pasakė baltarusių kalba, ką daro retai.
Maža to, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jis vadino „pirmąja Baltarusijos valstybe“, o tai neatsiejama Baltarusijos vakarietininkų (šiandieninės opozicijos) remiamo istorinio naratyvo dalis.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dažniausiai priešpastatoma prorusiškam pasakojimu, pagal kurį Baltarusija tiesiog matoma kaip viena iš trijų slavų bendruomenių, apimančios rusų, ukrainiečių ir baltarusių protėvius. Tai reiškia, kad net ir šiandien prislopintos tam tikros formos atitolimo nuo Maskvos išraiškos yra svarbi Minsko problema.
Tuo tarpu ištremtos opozicijos lyderiai taip pat galvoja apie būrimąsi aplink vėliavą, bet ne oficialią nacionalinę vėliavą, o balta-raudoną-baltą, tą, kurią neseniai naudojo protestuotojai.
To jie siekė dar kovą, skatindami pripažinti Baltarusiją laikinai okupuota šalimi, kurioje Lukašenka yra rusų okupantų įrankis Buvo pateikti keli to pagrindimai: remiantis apklausomis, baltarusiai masiškai nepritaria Ukrainos karui, tačiau šalies žemę karui naudoja Rusijos įsibrovėliai.
Todėl baltarusiai neturėtų prisiimti jokios atsakomybės už karą. Vadinamasis geležinkelių karas Baltarusijoje ir Ukrainos pusėje kovojantis Konstantino Kalinausko būrys taip pat gali būti suprantami, kaip Baltarusijos okupacijos rodikliai.
Visa tai turėdami galvoje Svetlana Tikhanovskaja ir Pavelas Latushko paskelbė apie planus sušaukti „baltarusių kongresą“ užsienyje ir paskelbti apie nacionalinio išsivadavimo judėjimo susikūrimą. Ne visi opozicionieriai pritaria tokiai veiksmų eigai, o kol kas nė viena Vakarų šalis nėra nutraukusi diplomatinių santykių su Minsku.
Tačiau tai gali pasikeisti, jei į karą įsijungs Baltarusijos kariuomenė. Be to, nesunkiai galima daryti išvadą, kad baltarusiai yra susiskaldę, todėl pats A. Lukašenka ir jo režimas yra ne mažiau baltarusiai nei ištremti opozicijos lyderiai. Nors šalies viduje vaizduojama, kad taip nėra, bet pačios Baltarusijos opozicijos atliktose apklausose gausu šią išvadą patvirtinančių įrodymų.
