„Mano tėtis man visuomet buvo, yra ir bus pavyzdys tiek profesinėje karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Iš jo išmokau būti principingu ir nepaminti tų principų“, – pradeda pasakojimą V. Jukna.
Politikas su nostalgija prisimena vaikystę ir, kaip pats sako, mielai mintimis į ją sugrįžta.
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Visi mes su malonumu prisimename vaikystę. Kaip atrodė jūsų nerūpestingos dienos?
Esu dėkingas savo tėvams už tuos nuostabius ir nerūpestingus vaikystės metus. Mamai – už supratingumą, nuoširdžius patarimus ir palaikymą. Tėtis pas mus šeimoje būdavo griežtesnis, tad mama visuomet užtardavo ir kartais nutylėdavo kai kurias mano vaikiškas šunybes. Aš labiausiai laukdavau vasaros atostogų, kai visa šeima vykdavome prie ežero su palapinėmis ar prie jūros. Tikriausiai visi prisimename pirmus kartus, kai pamatai tą jūrą, horizontą, laivus, tai tikrai neišsitrina iš atminties.
Bet mano didžiausias džiaugsmas būdavo tada, kai kartu su tėčiu eidavome žvejoti. Žvejodavome ir vasarą, ir žiemą. Dar dabar prisimenu pirmuosius laimikius ir kaip jais didžiavausi. Mūsų šeima mėgdavo keliauti ir į tolimas keliones automobiliu. Automobiliai tuo laiku nebuvo tokie komfortabilūs kaip dabar, bet tos kelionės vis tiek būdavo šaunios. Vaikystėje su tėvais automobiliu buvome nukeliavę iki Karpatų kalnų, Krymo, Sank Peterburgo, Karelijos ir kt. Tai paliko neišdildomus įspūdžius ir šiandien taip įdomu vartyti tas nuotraukas bei prisiminti šias įdomias keliones.
Kas labai įdomu, kad gimiau ir augau Kaune, tačiau mane visuomet labai traukė kaimas, žemės ūkis. Tikriausiai, tam labai daug įtakos turėjo mano tėtis, kuris yra mano autoritetas ir pavyzdys. Todėl jau pirmoje klasėje žinojau kuo norėsiu būti suaugęs. Visiems atsakydavau – „kaip tėtis“. Dėl to savo profesinį gyvenimą visuomet siejau su žemės ūkiu. Tai savotiška mūsų šeimos tradicija, kurią man perdavė tėtis. Jis dirbo Lietuvos veterinarijos akademijoje profesoriumi ir dažnai organizuodavo įvairius bandymus, todėl vykdavo į tuometinius ūkius, išsidėsčiusius po visą Lietuvą.
Kai tik būdavo galimybė į ūkius kartu vykdavau ir aš, nes man buvo įdomu dalyvauti ir stebėti, kaip prižiūrimi gyvuliai, kaip jie sveriami, matuojami ar melžiamos karvės ir panašiai.
Taip pat nuo mažens kartu su tėčiu dirbdavome įvairius ūkinius darbus. Beveik niekada nesamdydavome jokių meistrų remonto darbams. Patys dažydavome, darydavome įvairius staliaus ir santechnikos darbus, betonuodavome, klijuodavome plyteles ir kt. Daug laiko praleisdavome ir remontuodami automobilį. Tais laikais automobilius remontuoti tekdavo tikrai dažnai, nes buvo ne tokie kokybiški. Tai stabdžių kaladėles reikia keisti, tai persimontuoti ratus, tai variklyje kažką paremontuoti ir panašiai.
Man tai dirbti visada patikdavo ir dabar patinka. Savo rankomis su meile ir užsidegimu visada remontuoju savo gyvenamą būstą. Ir dabar ištaikius laisvą laiką, paremontuoju kažką. Tik gaila, kad labai mažai laiko šiai veiklai lieka. Todėl tenka samdyti meistrus. Remontuoti, sukti, veržti, kaip pastebiu, nuo kūdikystės mėgsta ir mano sūnus.
O kaip atrodė jūsų studijavimo laikai? Dauguma šį laikotarpį prisimena su šypsena.
Man studijų metai nebuvo kažkokie išskirtiniai. Kadangi jau nuo pat vaikystės tvirtai žinojau kur ir ką noriu studijuoti, tai su didele motyvacija įstojau ir mokiausi Lietuvos veterinarijos akademijoje. Jau nuo pirmųjų kursų, vasaros metu pradėjau ir dirbti. Tai laikas, kai turėjau galimybę pradėti įgyvendinti savo vaikystėje pasirinktą tikslą.
Kadangi gyvenau ir studijavau Kaune, man bendrabučio nereikėjo, tai gal ir dėl to tų šunybių pavyko išvengti, nes juk žinome, kad tokios istorijos dažnai gimsta bendrabutyje. O grįžtant prie studentavimo, tai irgi neišgirsite kažkokių įdomių istorijų, nes nieko neprisidirbau (juokiasi).
Iš esmės pasakysiu, kad aš esu laimingas, nes visą gyvenimą darau tai, kas man patinka. Man patinka mano darbas, politinė veikla, hobiai, kitos veiklos. Aš jaučiuosi sėdintis savo rogėse. Todėl lygiai taip pat ir studijų metais – man labai patiko tai, ką pasirinkau studijuoti, todėl stropiai mokiausi, turėjau daug motyvacijos, savo tėčio pavyzdį ir, matyt, vengiau šunybių krėtimo. Juo labiau, kad nuo pirmos klasės žinojau, kur studijuosiu, ir dėl to stojau į Lietuvos veterinarijos akademiją, kurioje įgijau zooinžinieriaus specialybę.
Ir taip jau gaunasi, kad mano visas gyvenimas eina viena kylančia linija ir kažkokių didelių nukrypimų, nuopuolių neturėjau, gal dėl to ir nėra tų šunybių prikrėsta. Nes paveldėjau tvirtą charakterį ir visuomet siekiu savo tikslų nesidairydamas į šalis. Aš tokiu gyvenimu esu labai patenkintas.
Ir vis dėlto, nors nuo pat pradžių pabrėžėte, kad stengiatės atskirti šeimą nuo politikos, bet gal papasakosite, kaip susipažinote su žmona?
Nesu didelis romantikas, todėl neišgirsite labai įspūdingos meilės istorijos – tiesiog pamačiau ją gana tradicinėje Kauno vietoje, Laisvės alėjoje, ir užkalbinau. Vėliau tęsėsi kelerių metų draugystė, nieko labai išskirti ypatingo negalėčiau.
Labai džiaugiuosi, kad tą dieną ją sutikau, šiemet švęsime 25-ąsias metines, auginame du sūnus.
Jūs esate dėstytojas ir dirbate su dabartiniais studentais. Lyginant jus studijų metais ir dabartinį jaunimą, ar įžvelgiate skirtumų?
Dabar atsiradę daugiau laisvumo – studentai yra daug laisvesni, nei buvome mes. Aš akademijoje mokiausi nuo 1986 metų iki 1991 metų, tai buvo pereinamasis laikotarpis, Sąjūdžio, nepriklausomybės atgavimo nuotaikos, todėl iš tiesų buvome gerokai daugiau susikaustę. O dabar jaunimas yra išlaisvėjęs, išlaisvėjęs jo mąstymas ir idėjos.
Žinoma, tuo metu, kai budo Lietuva, nepriklausomos Lietuvos idėjos variklis buvo studentai ir jaunimas, o tą ir dabar matome Baltarusijoje – jauni žmonės gausiai dalyvauja protestuose ir reikalauja demokratijos.
Tačiau jei kalbėtume apie studentų motyvaciją mokytis ir siekti tikslų, man atrodo, kad ir tada, ir dabar jaunimui to netrūksta. Ir tada, ir dabar turime daug šaunaus jaunimo, kurie yra pasiryžę nuversti kalnus.
Bet iš tiesų esminių skirtumų, kad kažkas labai pablogėję, ar labai pagerėję, neišskirčiau, jaunimas liko panašus.
Paminėjote, kad nuo vaikystės sekėte tėčio pėdomis ir linkote prie žemės ūkio. Turite du sūnus, ar jie žada sekti jūsų pėdomis? O gal jau pasekė?
Vienas sūnus kaip tik yra abiturientas, baigė mokyklą ir jau viena koja studentas (šypsosi). O kitas yra trečios klasės moksleivis.
Mes su žmona niekada vaikų nespaudžiame ir nenorime laužyti vaikų pomėgių, kad jie būtinai rinktųsi tą kelią, kurį mes nurodome. Visada vaikams paliekame laisvę spręsti, ką veikti gyvenime, o kai jie jau nusprendžia, mūsų pareiga palaikyti vaikus ir padėti jiems pasiekti tikslų.
Tai vyresnėlis sūnus pasirinko kitą kelią, studijuos programų sistemas. Dėl tokio sprendimo džiaugiamės, nes tai – perspektyvi specialybė, juk technologijos tobulėja ir informacinių technologijų specialistų reikia vis daugiau.
Bet jaunėlis, kuris eis į trečią klasę, labai myli gyvūnus, ir nors dar neturi sprendimo, galbūt galėtų rinktis tėčio kelią, nes matosi, kad bent šiuo metu jį tai traukia (šypsosi).
Užsiminėte, kad jūs su žmona kartu esate 25-erius metus. Lietuvoje didelė problema yra skyrybos ir nedaug kas gali pasigirti tokia gražia sukaktimi. Koks yra sėkmingų santykių receptas?
Turiu kelis esminius dėsnius: santykiuose svarbiausia yra supratingumas, gebėjimas įsiklausyti, ieškoti kompromiso ir, be abejo, pagarba vienas kitam.
Sunku kurti santykius, kai nenori girdėti kito žmogaus nuomonės arba jos negerbi.
Taip pat daug kas sako, kad šeimoje nereikia ginčytis, nes tai kelias į pykčius. Aš manau, kad diskutuoti reikia, tačiau tą reikia mokėti daryti – reikia nepamiršti pagarbos kito nuomonei ir konstruktyviai ieškoti bendro vardiklio. O diskusijose gimsta tiesa ir sutarimas, kas lengvina santykius.
Paprastam Lietuvos gyventojui politikų kasdienybė yra tolima ir sunku įsivaizduoti, su kokiais iššūkiais jie susiduria savo darbe. Pabaigai noriu paklausti, kokia iš tiesų yra politiko virtuvė?
Visumoje politikai yra labai nuvertinti Lietuvoje. Todėl būnant politiku sunkiausia susidurti su neigiamu visuomenės požiūriu, kuris yra susiformavęs. Kaip visi žino, net ir pačiu Seimu pasitikėjimas yra pakankamai žemas, kitomis valdžios struktūromis pasitikėjimas irgi nėra aukštumose. Tai šioje vietoje yra pakankamai didelis moralinis iššūkis.
Iš vienos pusės žmogus, einantis į politiką, turi suprasti, kad jis tampa viešuoju asmeniu ir deja, reikia pasakyti, ir žiniasklaida ne visada būna objektyvi. Tačiau reikia susitaikyti, kad tapus politiku bus daug neteisybės ir privalai suprasti, kad kai kada negalėsi ir apsiginti, nes kartais yra užsakomi tokie dalykai…
Su tuo turi susitaikyti ir šeima, kad bus įvairios informacijos, kad bus ir pelnytos, ir nepelnytos. Dėl to, kaip ir minėjau pokalbio pradžioje, dėl to aš ir stengiuosi kiek įmanoma atskirti šeimą nuo politikos.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
