pasodint sita rusu snipe,kas trukdo?

Astrauskaitė tikrai negamino bombų, nemėtė į policiją akmenų, nestatė barikadų. Bet būtinai siekiama ją nuteisti. Taip, ji organizavo mitingą prieš diskriminacinį GP, tai Konstitucijoje numatyta teisė. Kad ji sukėlė susirinkusiųjų įniršį ir pakurstė minią? Tada aš jums pasakysiu netikėtą dalyką - žmonių įniršį sukėlė moterys su visai kitokiom pavardėm. Ir ieškoti jų reiktų Gedimino 11.

PIRMOJI IR PASKUTINĖ KARTA.
Sūnus paklausė tėvo:
"Kaip Jūs anksčiau gyvenot - be interneto, be kompiuterio, be kondicionierių, be mobiliųjų telefonų?"
Tėvas atsakė:
Taip, kaip šiandien gyvena Jūsų karta - be maldos, be užuojautos, be garbės, be gėdos, be pagarbos, be kuklumo, be knygų skaitymo.
Mes, gimę 1939 - 1985, - esame palaiminta karta.
Mūsų gyvenimas buvo pilnas gyvybės: mes žaidėm ir lakstėm su dviračiais, niekada nenešiojom šalmų.
Nebijojome vieni eiti į mokyklą nuo pat pirmųjų dienų.
Po pamokų žaisdavom lauke iki saulėlydžio, niekada nežiūrėdavom televizoriaus pusę dienos, turėjom tikrus, o ne virtualius draugus, ištroškę gerdavom vandenį tiesiai iš čiaupo, nesirgom, nors dalijomės ta pačia stikline vandens penkiese, nebuvom nutukę, nors kiekvieną dieną valgėm daug duonos, cukraus ir bulvių.
Patys darydavom žaislus ir jais dalindavomės su kitais, kaip ir knygomis.
Mūsų tėvai buvo neturtingi, bet davė mums daug meilės, išmokė vertinti dvasingumą, išaiškino, kas yra sąžiningas žmogus, ką reiškia ištikimybė, pagarba, darbas.
Mūsų prisiminimai įamžinti juodai baltose nuotraukose, bet buvo tokie spalvoti.
Mes dažnai vartydavome tuos albumus ir saugodavom senelių nuotraukas.
Mes neišmesdavom knygų, nes stovėdavom dėl jų eilėse.
Mes neapsinuogindavom, nereklamuodavom ir neaptarinėdavom savo gyvenimo viešai, nes saugojom savo šeimos paslaptis.
Mes esame unikali ir paskutinė karta, kuri klausė savo tėvų, ir pirmoji karta, kuri klauso savo vaikų.
Mes buvom ir esam nepaprasti."