Skruzdėlė pažiūrėdavo į žiogą ir palinguodavo galvą:
– Dirbti reikia, o ne linksmintis. Aš ruošiu maisto atsargas žiemai.
– Dar ko! – nusijuokdavo žiogas. – Sek mano pavyzdžiu. Aš groju, dainuoju ir taip leidžiu laiką.
– Na, na! – sumurmėdavo skruzdėlė ir pasiėmusi nešulius nueidavo savo keliu. Taip visą vasarą žiogas grojo ir dainavo kartu su drugeliais ir vabalėliais, kol atėjo žiema...
Panašiai ir mūsų politikos padangėje gali nutikti, kai kalbame apie pasirengimą krašto gynybai.
Mes prieš keletą dienų Vyriausybėje daužėme lėkštes dėl NT mokesčio, bet ne dėl gynybos. Mes daug šiais metais kalbėjome apie naują mokesčių reformą, kuri galiausiai virto kosmetiniais pakeitimais taip ir nesutvarkiusi mokestinio gyvulių ūkio. Mes leidome sau kalbėti apie daug įvairiausių klausimų, tačiau ginčų dėl gynybos didesnio finansavimo nebuvo ir lėkštės nedužo.
Iki karo su Rusija liko tik keli metai?
Jau sudėliojus biudžetą ir išsibarus dėl mokesčių valdančiosios ir didžiausios koalicijos partnerės Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis, kaip jau žinome jau beveik visi, pareiškė, kad Lietuva susiduria su egzistencine grėsme ir iki realių Rusijos grasinimų mūsų šaliai, o gal net ir karo su Lietuva, laiko liko nedaug.
„Yra sakančių, kad liko pora metų. Mes remiamės prielaidomis. Rusija karą pradėjo su 200 tūkst. žmonių, kurie buvo sutelkti prie Ukrainos. Šiuo metu Rusija turi mažiausiai du kartus daugiau. Jų paskelbti planai apie kariuomenės reformą, panašu, atitinka tikrovę. Tai nėra, kaip mes esame įpratę, propaganda. Ta jų karinė reforma nukreipta prieš NATO, nukreipta prieš mus“, – tvirtino G. Landsbergis.
Tiesa, krašto apsaugos ministras situaciją mato kitaip. „Sudėtinga geopolitinė padėtis susiklostė ne vakar ir ne pernai. Sudėtinga buvo jau 2021 m. pabaigoje. Ji nei geresnė, nei blogesnė. Tiesiog sudėtinga. Manau, kad mūsų reakcija neturėtų tokia būti, kaip kartais politikai.... Manau, scenarijus mes galime burti kokius norime, bet viskas priklauso nuo mūsų pačių pasirengimo“, – samprotavo Arvydas Anušauskas.
O premjerė pripažįsta, kad to finansavimo visada gali būti daugiau, bet yra, kaip yra. „Mes kiek bedarytumėm, visuomet turėtumėm daryti daugiau ir galbūt daryti reikėjo gerokai anksčiau, bet visokių laikotarpių Lietuvos istorijoj yra buvę, yra buvę laikotarpių, kai kurie mūsų kolegos, paprastai kito politinio spektro pusėje, laikėsi tos nuostatos, kad Lietuvai visiškai pakanka narystės NATO, ir kai neskyrėme pakankamai dėmesio nei savo pačių pajėgų finansavimui, nei tam, kad mūsų partneriai būtų čia ir kuo labiau matomi“, – sakė Ingrida Šimonytė.
Tačiau tiek premjerė, tiek krašto apsaugos ministras pripažįsta, kad karo grėsmė su Rusija tikrai didelė.
Bet pasiklausius mūsų valdančiųjų kyla paprastas klausimas – kodėl mes sudarydami biudžetą kitiems metams nekalbėjome apie egzistencinę grėsmę valstybei – tai yra apie galimą jos išnykimą iš žemėlapio? Kodėl mes jei nematėme grėsmių prieš kelis mėnesius, nesiskubiname to pakeisti dabar?
Žodžiai sau, darbai sau
Ką reiškia tokios didžiausios partijos pirmininko išsakytos mintys paprastiems lietuviams, kurių didelė dalis jau „pavargo“ nuo karo Ukrainoje?
Vieniems – dar vienas didesnių emocijų nesukeliantis eilinis gąsdinimas karu, antriems – nedidelis nerimas, ar čia vėl reikia dairytis, kaip bėgti iš Lietuvos, nes G. Landsbergio šeima nekilnojamąjį turtą užsienyje taigi nusipirko, o treti lieka nesupratę, kaip čia taip – tai juk mums tiek kalė, kad laimime prieš Rusiją, NATO mus apgins, tai kam čia ta panika, kai Rusija dar ilgus metus neatsigaus po karo su Ukraina?
Kaip eiliniam piliečiui suprasti, kad Rusijos grėsmė NATO valstybei Lietuvai tikrai didelė ir reali? Kaip sureaguoti, jei prasidėjus karui pradžioje pas mus būta daug baimės, bet politikų sprendimai priimami visai kitokie. Viena daroma, o kita sakoma. Jei jau grėsmė tokia didelė, kodėl mūsų finansavimas krašto gynybai beveik nedidėja?
Kodėl mūsų didžiausios partijos lyderis kalba apie egzistencinę grėsmę valstybei (didesnės grėsmės nei visos ar dalies teritorijos praradimas per karą valstybei negali būti), bet beveik milijardu didiname išlaidas socialinei apsaugai, daugiau nei pusę milijardo atseikėjame švietimui? Daugiau pinigų kitais metais bus skirta net poilsiui ir kultūrai, o gynybos finansavimas velkasi gale.
Kaip suprasti partijos pirmininko žodžius apie grėsmę, kai jų neparemia krašto apsaugos ministras, nematydamas didesnės grėsmės nei buvo prieš pora mėnesių ar pernai? Gal tada premjerė perskirstys biudžetą ir bus daugiau pinigų kariuomenei ir galimo karo pasirengimui? Bet kalbant apie biudžetą atrodo daugiau girdėjome apie lėkščių daužymą, o ne realius sprendimus iš kur gauti daugiau pinigų gynybos stiprinimui.
Tad užuot gluminę žmones, mūsų valdantieji gi galėtų nuosekliai ir aiškiai mums išdėstyti, kodėl mums reikia daugiau pinigų gynybai, kodėl mes turime visi susitelkti, kad reikės didesnių mokesčių arba karpyti dabartines išlaidas kompensacijoms, tad teks susiveržti diržus.
Tačiau nematydami nuoseklios strategijos ir noro iš tikrųjų pradėti gelbėti valstybę, mes girdime iš politikų gąsdinimus, politologinius postringavimus, bet ne realius darbus ir planus.
Tarsi TS–LKD užstrigo opozicijos laikotarpyje arba jau susitaikė su būsimu pralaimėjimu Seimo rinkimuose, tad mano, kad čia jau nebe jų reikalas ir tegu tuo rūpinasi dabartinė opozicinė kairė ar centro partijos.
Gabrielius Landsbergis neišgirstas ar ignoruojamas?
Svarbiausia, kad Gabrielius Landsbergis teisus. JAV taip ir nerandant pinigų Ukrainai, O Vakarų Europai vis dar esant beveik neįgaliai priimti rimtus sprendimus gynybos srityje, Ukraina lieka su vis mažiau amunicijos, ginkluotės ir pinigų.
Tad jei ukrainiečiai bus priversti sėsti prie derybų stalo, ar frontas taps įšaldytas ilgiems metams? Putino Rusija, pasitelkusi karo ekonomiką ir matydama Vakarų bejėgiškumą, galės jau po kelerių metų rimtai grasinti Baltijos šalims ir kitoms pafrontės valstybėms, ką Putinas jau ir padarė prieš pat karą Ukrainoje pareikalaudamas didžiųjų NATO valstybių išvesti savo kariuomenes iš Baltijos šalių, kitų mūsų kaimynių NATO narių, kurios įstojo į aljansą po 1997 metų.
Tačiau jei valdantieji žino, kad jie teisūs, ir grėsmė reali, kodėl mes iki šiol nesiimame realių veiksmų užtikrinti mūsų valstybės saugumą?
Jei G. Landsbergis pats kalba, kad ta egzistencinė grėsmė gali būti ir po dviejų metų, tai mes kitus metus praleisime veltui, valstybe taip niekas ir nepasirūpins, lauksime kol ateis kiti?
Jei G. Landsbergis teisus, tai kodėl mes nesiimame performuoti biudžeto, kuris dar Seime nepriimtas ir dar yra laiko jį pakeisti? Juk kalbame apie egzistencinę grėsmę valstybei, ne apie ECB žadamas didinti palūkanas ir galimą jų poveikį infliacijai.
Negi niekas iš valdančiosios koalicijos neišgirdo didžiausios partnerės partijos pirmininko, žodžių apie egzistencinę grėsmę? Apsimeta, kad negirdi ar ignoruoja?
Sunku suprasti ir suvokti, kaip galima vienu atveju kalbėti, kad Lietuvos valstybei gresia didelis pavojus, o kitu atveju net nebandyti keisti padėties, pasitenkinant tik tais mažais darbeliais, kurie jau padaryti?
Ar būsime žiogeliai muzikantai?
Tai čia apie žodžius, jų suvokią ir veikimą. Bet yra dar ir kita medalio pusė, kuri jau seniai reikalavo realių darbų, bet jų taip ir nebuvo, nes buvo sakoma, kad Rusija dabar mums realios grėsmės nekelia, nes nesugebės greitai atsigauti po karo.
Bet juk daugiau besidomintys karu ir geopolitika jau seniai stebi tai, ką įvardijo G. Landsbergis. Tai tikrai nėra naujiena mūsų gynybos ekspertams – daugiausiai atsargos karininkams, kurių nemaža dalis užėmė ir aukštas pareigas Lietuvos kariuomenėje.
Ką jie, su atsargos pulkininku Vaidotu Malinioniu priešakyje, kartoja jau daugiau nei metus mūsų valdžiai ir mūsų visuomenei? Ukrainą remti būtina ir kuo daugiau, tačiau labai svarbu ir patiems būti pasirengusiems bent jau trumpam atremti Rusijos ataką, kol atvyks didesnė NATO sąjungininkų pagalba.
Tą būtina daryti dėl to, kad Rusija įšaldžiusi ar suvaldžiusi karo Ukrainoje frontą ims kelti grėsmę mums.
Tad mūsų karininkai jau daugiau nei metus kala mūsų valdžiai tą patį – kuo skubiau renkime konkrečius planus, kaip atremti Rusiją, ruoškime ir mokykime savo rezervistus ir instruktuokime, kaip civiliams elgtis karo metu. Darykime viską, kad Lietuvos kariuomenė nebūtų vieno mūšio kariuomenė.
Tačiau užuot sprendę rimtus klausimus, kaip kuo greičiau dar kartą apmokyti jau karinę tarnybą atlikusius rezervistus, kaip pakviesti kuo daugiau jaunuolių į karinę tarnybą, kaip ją padaryti privalomą mūsų jaunuoliams, mes vis kalbame, kad tai brangu, sunku, kad instruktoriai ant medžio neauga ir t.t. Girdime daug pasiteisinimų, bet ne sprendimų ieškojimo.
O kur krūva kitų labai svarbių klausimų ir sričių, kur esame pliki ir nepasirengę – mes turime mažai slėptuvių nuo rusų raketų, mes taip ir neapmokėme savo žmonių, kaip evakuotis iš karo zonos, o Vilnius tokia zona ir būtų. Mūsų sveikatos apsaugos sistema karo neatlaikytų, mes neapmokome žmonių, kaip išgyventi ir kaip ginti Tėvynę, mūsų savivaldybės nežino, kaip aprūpintų žmones karo atveju dujomis, elektra, jei nebeliktų energijos šaltinių.
Tad G. Landsbergis iškėlė labai svarbų klausimą, tik bėda, kad mes vėluojame, nesugebėję pabusti prieš beveik dvejus metus rusams plačiu frontu užpuolus Ukrainą, nes ir vėl patikėjome, kad NATO mus apgins arba manėme, kad gal ir vėl praslysime be didesnių investicijų ir rimtesnių problemų sprendimų.
Ir mes ne išskirtiniai, mūsų kaimynai irgi tokie patys, tik lenkai atrodo Rusijos karą įvertino rimtai. Tad mes kaip žiogeliai muzikantai atėjus žiemai darysimės į juos, į vokiečius ir amerikiečius, bet patys rimtai užsiimti savo krašto gynyba nenorime.
Tikėkimės, kad žiemos greitai nebus.
