„Eurostato“ duomenimis, europiečių vidutinė gyvenimo trukmė vis ilgėja. 2023 m. europiečių vidutinė gyvenimo trukmė pakilo iki 81,5 metų. 2022 m. ji siekė 80,6 metus, o 2003 77,7 metus.
15-oje Europos valstybių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra didesnė nei ES vidurkis. Ilgiausiai žmonės gali nugyventi Ispanijoje, kur gyvenimo trukmės vidurkis siekia 84 metus, Italijoje (83,8 metai) ir Maltoje (83,6 metai).
Trumpiausia vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė apskaičiuota Bulgarijoje (75,8 metai), Latvijoje (75,9 metai) ir Rumunijoje (76,6 metai).
Lietuvoje 2023 m. sausio 1 d. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo pasiekusi 77,3 metus, nors prieš 10 metų buvo 72 metai.
Ilgesnė gyvenimo trukmė – geresnė gyvenimo kokybė
Demografas Daumantas Stumbrys vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės sąvoką paaiškina taip: „Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra tikimybinis rodiklis, kuris parodo, kokia būtų šiais metais gimusio vaiko vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, jeigu visose pametinėse gyventojų grupėse mirtingumo lygis išliktų toks pat, koks yra šiais metais. Tai nereiškia, kad žmogus tiek gyvens, tikėtina, kad jis gyvens ilgiau, nes gyvenimo trukmė ilgėja.“
Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė jau kelis dešimtmečius laikomas vienu iš pagrindinių visuomenės gerovės rodiklių. Nors apskaičiuojamas nesudėtingai, šis rodiklis yra universalus, mat juo remiantis galima palyginti visas valstybes.
„Jeigu pasižiūrėtume sąsajas su ekonomine gerove, bendruoju vidaus produktu (BVP) ir panašiais rodikliais, pamatytume, kad kuo turtingesnės šalys, tuo ir gyvenimo trukmė ilgesnė“, – sako demografas.
Tačiau kodėl ne visos ekonomiškai turtingos šalys atsiduria statistikos viršūnėje, o valstybės, kuriose pragyvenimo lygis yra vidutinis arba žemas, aplenkia turtingąsias? Pasak D. Stumbrio, kai visuomenės pasiekia tam tikrą gerovės lygį, atsiranda kiti veiksniai, darantys įtaką bendram visuomenės gėriui, taigi ir gyvenimo trukmei.
„Tie veiksniai dažnai siejami su nelygybe. Tarkime, JAV yra ekonomiškai stipriausia šalis, bet vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ten nėra ilgiausia, o tos šalys, kurios tolygesnės socialiniu, ekonominiu požiūriu (pavyzdžiui, Skandinavijos šalys), ten gyvenimo trukmė yra ilgesnė“, – komentuoja D. Stumbrys.
Taigi kuo šalyje daugiau socialinės nelygybės, tuo trumpesnė bus gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Mat mažiau uždirbantys, prasčiau išsilavinę, nesusituokę arba išsiskyrę, darbo neturintys ir kitaip pažeidžiami asmenys turi aukštesnę riziką mirti.
Skirtumai tarp lyčių taip pat gali būti reikšmingi. Būtent tai matome Lietuvoje.
„Mes esame viena iš šalių, kur vienas iš pagrindinių vertinamų skirtumų yra vyrų ir moterų gyvenimo trukmė. Ji yra viena didžiausių pasaulyje – beveik 10 metų, o bendrą gyvenimo trukmę žemyn tempia būtent vyrai“, – sako D. Stumbrys.
Moterys gyvena ilgiau nei vyrai
Latvijoje ir Lietuvoje fiksuojami didžiausi skirtumai tarpo vyrų ir moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės. Lietuvoje vyrai išgyvena vidutiniškai iki 72,5 metų, o moterys 9 metais ilgiau – iki 81,7 metų.
Diagramos viršuje esančioje Latvijoje šie skaičiai siekia atitinkamai 70,8 ir 80,8 metų. ES vidurkis yra 84,2 metai moterims ir 78,9 metai vyrams, t. y. 5,3 metų skirtumas.
Dėl aukšto vyrų mirtingumo Lietuva ir toliau išlieka antroji valstybė, kurioje gyvena moterų dauguma: mūsų šalyje 100 vyrų tenka 113,9 moterų. Kitaip tariant, iš 2,8 mln. Lietuvos gyventojų daugiau nei pusė yra moterys.
Vis dėlto situacija gerėja. Nors pagal vyrų vidutinę gyvenimo trukmę Lietuva kelis dešimtmečius buvo paskutinė ES, dabar lenkia Latviją, Bulgariją.
„Ypač iki priešpandeminio lygio turėjome beprecedentį (vidutinės gyvenimo trukmės – red. past.) ilgėjimą. Viena vertus, vyrų sveikata buvo labai prasta, kad mes tiek turėjome kur tobulėti. Kita vertus, ji vis tiek išlieka trumpa, lyginant su ES vidurkiu“, – sako D. Stumbrys.
Kuriose srityse padarytas didžiausias progresas, parodo mirties priežastys. Daugiausia vyrų miršta dėl išorinių mirties priežasčių. Tai nužudymai, savižudybės, nelaimingi atsitikimai darbe, skendimai, eismo įvykiai ir kt. Kita mirties priežasčių grupė yra susijusi su žalingais įpročiais ir to sukeltomis ligomis.
Taikant prevencines priemones, ribojant alkoholio vartojimą mirčių mažėja. Be to, keičiasi kartos, o su jomis ir žmonių įpročiai.
„Juk kas buvo 30-mečiai po 10 metų tampa 40-mečiais. Pasižiūrime į 40-mečių mirtingumą ir matome, kad jis mažėja, bet dėl to, kad ateina naujos kartos su kitomis gyvensenos praktikomis: vartoja mažiau alkoholio, labiau rūpinasi sveikata, sveikiau maitinasi, sportuoja“, – pažymi demografas.
Reikšmingi pokyčiai koronaviruso pandemijos metu
Ryškūs pokyčiai įvyko koronaviruso pandemijos metu. „Eurostato“ duomenimis, lyginant su 2019 m., 2023 m. 18 ES šalių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pailgėjo, 2 šalyse išliko nepakitusi, o 6 šalyse – sutrumpėjo. Apskaičiuota, kad labiausiai ji padidėjo Rumunijoje (+1,0 metų), po jos seka Lietuva (+0,8 metų).
Tačiau vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodikliai stipriai šoktelėjo greičiausiai ne todėl, kad visuomenėje staiga tapo sveikesnė, o todėl, kad pandemijos metu buvo stipriai padidėjęs mirtingumas.
„Lietuva buvo iš tų šalių, kurios prarado daugiausiai žmonių dėl pandemijos. Kitaip tariant, buvo labai didelis vyresnio amžiaus žmonių mirtingumas. Mirė tie žmonės, kurie turėjo prastesnę sveikatą, buvo tam tikrose rizikos grupėse.
Dabartinė visuomenė yra sveikesnė tuo, kad mes netekome dalies žmonių, kurie šiandien galėtų gyventi. <...> Jeigu tie žmonės būtų gyvenę dar keletą metų, tikėtina, kad dalis jų ir numirtų. Taip atsitiko, kad jie mirė pandemijos metu, todėl dabar mums atrodo, kad progresas, bet iš esmės tai labai liūdnas progresas, nes mes netekome dalies prastesnės sveikatos gyventojų“, – dėstė D. Stumbrys.
Tiesa, gyvenimo trukmė per pastaruosius dešimtmečius nuosekliai augo, tačiau statistikoje pavaizduotas popandeminis šuolis, tikėtina, įvyko būtent dėl to, kad prieš tai mirė daug žmonių.
Ar pasieksime 100 metų?
Praėjusiame amžiuje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimstant sparčiai ilgėjo dėl keleto veiksnių, įskaitant kūdikių mirtingumo mažėjimą, kylantį gyvenimo lygį, gerėjantį gyvenimo būdą ir išsilavinimą, taip pat sveikatos priežiūros ir medicinos pažangą, nurodo „Eurostatas“.
Šiuo metu gyvenimo trukmė ilgėja nuosekliai, bet lėčiau – kasmet ji pakyla ne po kelerius metus, o po kelis mėnesius. Anot D. Stumbrio, tai susiję ne su senjorų mirtingumo mažėjimu, o su išvengiamų mirčių mažėjimu.
„Jeigu pasižiūrėtume kokios gyventojų grupėse mirtingumas mažėjo, ypač kalbant apie 2007–2019 m., pamatytumėte, kad vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja ne dėl to, kad vyresni žmonės ilgiau gyvena. Gyvenimo trukmės laimėjimai buvo pasiekti dėl to, kad vidutinio amžiaus grupėse mažėja išvengiamas mirtingumas, susijęs su alkoholio vartojimu, sveika gyvensena, saugos pasikeitimais ir kt.“, – teigia D. Stumbrys.
Numatoma, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ir toliau ilgės, tačiau iki kiek, nesutaria net patys mokslininkai.
„Vieni sako, žmogaus organizmas turi tam tikrą maksimalią ribą, kurios vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė negali viršyti. Kiti sako, kad aiškios ribos nėra, tik klausimas, kiek kiekvienais metais pasieksime daugiau, t. y. jeigu iki 90 metų galime pakankamai sparčiai judėti, tai po 90 m. judėsime mažais žingsneliais“, – sako demografas.
Mirtingumo lentelės, skirtos apskaičiuoti vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, anksčiau būdavo sudaromos iki 90 ar 75 metų, nes buvo manoma, kad retas žmogus peržengs šią ribą. Dabar tai kelia šypseną – Ispanijoje žmonės gali išgyventi vidutiniškai 84 metus, o Monake net iki 87 metų.
Nors šiandien mirtingumo lentelės sudaromos bent iki 110 metų, sunku pasakyti, ar ateityje ši riba nedidės.
„Istoriniai duomenys ir keltos hipotezės rodo, kad jeigu ir yra ta riba, kol kas mes jos nepasiekėme. Visos pirmaujančios šalys po truputį ilgina savo gyvenimo trukmę“, – priduria D. Stumbrys.
