Pasak Lietuvos verslo konfederacijos Mokesčių komisijos vadovo Mariaus Dubnikovo, tik prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais grindžiama istorija apie neva bankų veiksmus manipuliuojant Vilibor per krizę visų pirma yra naudojama politiniais tikslais.
„Akivaizdu, kad tema yra paremta politiniais išskaičiavimais ir tikslais. (...) Vargu, ar tai galima būtų aiškinti tuo, kad kažkas elgiasi neprofesionaliai. Tikriausiai tai yra daroma sąmoningai, artėjant prezidento ir Europos parlamento rinkimais, kurie yra svarbūs Valstiečių ir žaliųjų sąjungai ir pačiam Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui (Stasys Jakeliūnas yra „valstiečių“ kandidatų į Europos parlamentą sąraše – BNS)“, – BNS sakė M. Dubnikovas.
Pasak jo, pasibaigus rinkimams ši tema pamažu turėtų blėsti – tuo turėtų būti suinteresuotos visos į ją įveltos institucijos.
„Norėtųsi, kad tos įtampos ir tarp institucijų vykstantis žodžių karas pasibaigtų, kad jos pradėtų aiškintis raštais, o ne viešais pareiškimais per spaudą. Tikiuosi, kad pasibaigus rinkimams mes matysime tam tikrą situacijos deeskalavimą, nes jei tai tęsis, mes toliau šaudysime sau į kojas, kalbėdami apie užsienio investicijų pritraukimą“, – tvirtino M. Dubnikovas
Jis pabrėžė, kad vienas iš blogiausių dabartinės situacijos aspektų, kad viena ginčo pusių viešai ir garsiai kalba apie manipuliavimą palūkanomis, nepateikdama jokių įrodymų.
„Yra žaidžiama emocijomis, nes finansai yra aktualūs visai visuomenei. Tiesiog konstatuojama, kad palūkanos tuomet buvo aukštos ir tai, neva, reiškia manipuliavimą, nors apie patį manipuliavimo faktą apskritai nieko nepateikiama. Kas su kuo susitarė, kas ir kada manipuliavo ar pateikė tuos neteisingus skaičiuos – apie tai nieko nesakoma, tik teigiama, kad buvo didelės palūkanos“, – sakė M. Dubnikovas.
„Bet kurioje šalyje, kurioje atvirai diskutuojama apie galimą devalvavimą, palūkanos būtų aukštos“, – pridūrė jis.
Tiek M. Dubnikovas, tiek „INVL Asset Management“ investicijų valdymo padalinio vadovas Vaidotas Rūkas teigė, kad Villibor augimą krizės metu lėmė objektyvios ekonominės priežastys.
„Visų pirma pabandykime atsakyti, ar krizės metu bankai iš žmonių ir įmonių skolinosi panašiomis į Vilibor palūkanomis? Mano atsakymas būtų– taip, palūkanos buvo panašios arba net didesnės, nei indikuotos Vilibor palūkanos. Todėl tiek tuometinė Vilibor kryptis, tiek dydis man nekelia klausimų“, – BNS sakė V. Rūkas.
Jo teigimu, reikia įvertinti ir tai, kad Vilibor buvo labiau teorinis dydis ir tarpbankiniai sandoriai tomis palūkanomis nelabai vyko.
„Nenustebčiau, kad tas Vilibor realiai galėjo būti ir per mažas. Neabejoju, kad, pavyzdžiui, 2009 metų sausį SEB bankas tikrai nebūtų skolinęs Ūkio bankui už tuos 10 proc., kuriuos SEB teoriškai indikuodavo“, – tvirtino V. Rūkas.
M. Dubnikovas pabrėžė, kad tuo metu palūkanos didėjo ne tik Lietuvoje, bet ir euro zonoje – tiek Vilibor, tiek Euribor palūkanų kitimo kreivės rodė tą pačią tendenciją ir skyrėsi tik palūkanų amplitudžių dydžiai.
„Tai, kad Lietuvoje palūkanos augo gerokai daugiau, lėmė daug gilesnė, dviženkliais skaičiais skaičiuojama krizė, kai Europa apsiribojo 5–6 proc. nuosmukiu“, – aiškino M. Dubnikovas.
V. Rūkas pastebėjo, kad lito devalvavimo rizika 2008 metų pabaigoje buvo tapusi labai reali, apie tai viešai kalbėjo ir aukštas pareigas užimantys valstybės pareigūnai.
„Tuometinės krizės sąlygomis tai buvo visiškai realus variantas. Natūralu, kad tokiu atveju už valiutą, kuri gali būti devalvuota, reikėjo siūlyti didesnes palūkanas“, – teigė V. Rūkas.
Be to, anot jo, iki krizės Lietuvoje veikiantys bankai buvo suteikę daugiau paskolų nei pritraukę indėlių, todėl prasidėjus krizei ir pastebimai sumažėjus galimybėms pasiskolinti lėšų išorėje arba iš savo akcininkų, jų reikėjo ieškoti šalies viduje – didinti palūkanas už indėlius litais, taip pat apsisaugant ir nuo jų konvertavimo į eurus, kas dar labiau didintų lito devalvavimo riziką.
M. Dubnikovas neatmetė galimybės, kad bendram palūkanų augimui įtakos turėjo ir dabar jau žlugusio „Snoro“ banko veiksmai, kuris krizės metu dėl Lietuvos banko apribojimų itin aktyviai konkuravo siekdamas pritraukti lėšų ir siūlė rinkoje vienas didžiausių indėlių palūkanų.
„Iš esmės taip, „Snoro“ bankas labai stipriai traukė pinigus ir jo siūlomos palūkanos didino ir bendrą palūkanų lygį rinkoje. Tuo metu kova dėl pinigų buvo žiauru, bankai už jiems patikimus pinigus tikrai mokėjo dideles palūkanas, todėl natūralu, kad ir Vilibor, kuris nors realiai ir neveikė, taip pat buvo didelis“, – sakė M. Dubnikovas.
Jis sakė nesantis nusistatęs prieš ekonominių krizių bei su jomis susijusių reiškinių tyrimus, tačiau pabrėžė, kad jie neturėtų būti perkeliami į politinį lygį.
„Galima tirti viską, tačiau tai labiau yra mokslininkų darbus, kiekvienais metais yra rašomos disertacijos, kuriose įvairiais aspektais yra nagrinėjami šie reiškiniai. Jei jau tokių tyrimų imasi politikai, jie pirmiausiai turėtų nustatyti konkrečius galimo kenkimo faktus. Dabar to nėra, jokio fakto rinkai ar žmonėms nėra pateikta, yra tiesiog garsiai pasakyta prielaida, iš kurios visomis priemonėmis bandoma išsukti reikiamas išvadas“, – tvirtino M. Dubnikovas.
Anot jo, dabar vykstančios politinės rietenos ne tik kelia audras dėl prieš dešimtmetį buvusių įvykių, bet ir blogina šalies investicinę aplinką.
„Visi tarpiniai pokalbiai, ypač minint konkrečių finansinių įstaigų pavadinimus, veda link to, kad mes labai gadiname mūsų investicinės aplinkos reputaciją. Nė viena finansų įstaiga nenorėtų girdėti neįrodytų įtarimų ar kaltinimų iš Seimo, ypač iš Biudžeto ir finansų komiteto, kuris savo įtaka ir galiomis tikrai yra pakankamai svarbus“, – sakė M. Dubnikovas.
„Mes pažeidžiame esminį principą, kad pirmiausiai reikia ištirti, įrodyti ir tik tada teigti, o ne taukšti viską kas ant liežuvio papuola“, – pridūrė jis.
