Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Žlugus Rusijos imperijai ir valdžią užgrobus bolševikams Rusijoje galiojo sausas įstatymas. Caras jį įvedė vos prasidėjus karui ir šiam pasibaigus įstatymo niekas neatšaukė. Savo ruožtu Leninas ir kiti aukštas pareigas užimantys bolševikai manė, kad kapitalistinėje visuomenėje žmonės alkoholį geria tam, kad užsimirštų.
Būtent todėl atėję į valdžią jie pareiškė, kad alkoholis nereikalingas – išsilaisvinę ir „gerai gyvenantys“ darbininkai neturi gerti. Taigi, Leninas ir jo sėbrai nutarė pratęsti sausąjį įstatymą. Tiesa, lengva nebuvo, nes rusai ėmė gerti viską, kas dega. Tam tiko lakas, pramoninis spiritas ar kiti gėrimui ne itin tinkami skysčiai.
Istorikas, Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis sako, kad Lenino laikais desperacija buvo tokia didelė, kad viename muziejuje, kur nuo senų laikų laikyti spiritu užpilti eksponatai, buvo išgertas spiritas. Eksponatus paliko.
„Tuo laiku gėrė viską, kas dega. Restoranuose alkoholis imtas pardavinėti arbatos puodeliuose. 1921 metais, pamačius, kad noras gerti nemažėja bolševikai ėmė silpninti draudimus, leista gerti natūralų, nestiprų vyną. Kilus pilietiniam karui bolševikų propaganda aiškino, kad geria tik baltagvardiečiai, nors tai buvo melas“, – pasakojo istorikas.
Pasibaigus pilietiniam karui Sovietų Rusijos Pavolgio regione kilo badas. Bėda ta, kad net siaučiant badui iš grūdų buvo gaminama degtinė, o ne duona. Gerti žmonės norėjo labiau.
„Beveik dešimt metų iki Stalinui įsitvirtinant valdžioje gėrimo vadžios Sovietų Rusijoje buvo atleistos, gerta daug, gėrimo niekas nekontroliavo. Lūžis įvyko tada, kai imta gaminti ir prekiauti vietine produkcija, imta gaminti „konjakai“, „šampanai“ ir pasakyta, kad sovietinėje Rusijoje geriama tik iš laimės, taip tarsi duodant leidimą nevaržomai gerti“, – vardijo A. Jakubčionis.
Prasidėjus karui situacija kiek pasikeitė, didžiausias dėmesys skirtas kareiviams, kovojantiems fronte. Priešakinėse fronto linijose besikaunantiems kariams kasdien buvo skiriama po 50 gramų degtinės. Tiesa, tas gėrimas nebuvo visai degtinė, o greičiau spiritas. Priešakinėse linijose žūdavo daug žmonių, todėl degtinės likdavo.
„Prieš ataką buvo skiriama papildoma dozė degtinės, o tiksliau – 200 gramų talpos stiklinė. Atakos vykdavo ryte, kareiviai eidavo kautis be pusryčių, taip taupytas maistas. Taigi, ant tuščio skrandžio išgėrę degtinės jie tapdavo itin drąsūs ir gana abejingi mirčiai. Mokslininkai paskaičiavo, kad jei kariai į atakas būtų ėję blaivūs, būtų galima išvengti apie 1mln. aukų“, – sakė Vilniaus universiteto istorikas.
Anot istoriko, kasdien į frontą riedėdavo vienas ešalonas, apie 50 vagonų spirito. Maisto kareiviams stigo, bet alkoholio – pakako. O štai įžengus į Europą dar prasidėjo ir vyno rūsių, sandėlių, gamyklų plėšimai. Ypatingai tai paveikė Vengrijos ir Rumunijos vyno sandėlius, buvo šaudoma į statines ir geriama. O štai lakūnai gerdavo lėktuvų stabdžių skystį, iš kurio savamoksliais metodais išgaudavo spiritą.
Visgi A. Jakubčionis tikina, kad Lietuvoje situacija buvo visiškai kita, tarpukariu žmonės, žinoma, vartojo alkoholį, bet daug mažesniais kiekiais. Visgi pasibaigus karui ir prasidėjus okupacijai ėmė kisti alkoholio vartojimo kultūra, imta gerti daugiau, atsirado „lariokai“, kioskeliai, kuriuose nebuvo net kėdžių, bet visada buvo galima gauti stiklinę degtinės.
„Prasidėjus kolektyvizacijai ir ėmus masiškai atiminėti žemę ir gyvulius iš nevilties kaimo žmonės ėmė gerti, pradėta gaminti itin daug naminės degtinės, ji tapo tam tikra kaimo valiuta. Nei Nikita Chuščiovas nei Leonidas Brežniavas didelių žygių prieš alkoholį nesiėmė ir tik aštuntajame dešimtmečiui pamažu atsirado supratimas, kad galima gerti ne tik degtinę, bet ir vyną, ar likerius“, – aiškino istorikas.
Vyną į Lietuvą gabeno iš draugiškų socialistinių respublikų, Gruzijos, Vengrijos, Moldovos. Keitėsi ir alkoholio vartojimas, prasidėjo „juodas gėrimas“. Tai lėmė ekonomikos stagnacija Sovietų Sąjungoje, kurios metu iimta didinti alkoholio gamybą, bet tai reiškė skaudžias pasekmes visuomenėje. Būtent tuo metu padaugėjo avarijų, buitinių konfliktų, nelaimių kariuomenėje. Tuo pat metu buvo atidaryti gydymo nuo alkoholizmo centrai, mėginta išbristi iš alkoholio liūno.
„Atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui buvo įvestas pusiau sausas įstatymas, bet jis nebuvo vykdomas nuosekliai. Pulta tarsi į dilgėles, sumažintas alkoholio pardavimo laikas nuo 10 ryto iki 17 val. popiet.
Taigi, žmonės sprukdavo iš darbų, kad spėtų nusipirkti, formuodavosi eilės. Prasidėjo nevaldomas gėrimas to, „kas dega“: odekolonas, techninis spiritas ir kiti dalykai. Taip pat antra kvėpavimą įgavo naminės degtinės gamintojai. Naminės degtinės gamyba iššaukė cukraus krizę, taip pat prasidėjo spirito kontrabanda, jo skiedimas“, – vardijo A. Jakubčionis.
Degtinės grobstymas iš gamyklų buvo didelė problema, šiuos nusikaltimus tirdavo ir kontroliavo ne „liaudies kontrolė“, bet vidaus reikalų ministerijos padaliniai. Tiesa, buvo papirkti visi – ne tik sargai, gamyklos darbininkai, bet ir juos tikrinantys.
Ypatingai tokių atvejų padaugėjo aštunto dešimtmečio viduryje, kai pabrango degtinė. Gerta ir darbo vietose, o gydymas nuo alkoholizmo vyko itin paprastomis priemonėmis, alkoholikai girdyti vaistais, o vėliau jiems liepta vemti, šie seansai vyko ligoninių koridoriuose.
Istorikas Marius Emužis sako, kad kova su alkoholio vartojimu sovietmečiu buvo banguota. Stalinas alkoholį naudojo, kaip įrankį valdyti žmones, N. Chruščiovas lyg ir mėgino kontroliuoti šį pragaištingą pomėgį uždrausdamas jį pardavinėti valgyklose ar limituodami pardavimą, brangindamas taip, kad tapo madinga butelį dalyti „ant trijų“.
„Yra net istorija, kai Antanas Sniečkus Maskvoje sutiko bičiulį Antaną Barkauską ir šie nutarė kartu papietauti, o prie jų prisistatė visiškai nepažįstamas žmogus ir pasiūlė pasidalyti „buteliuką ant trijų“, – pasakojo istorikas.
Tuo pačiu metu atsirado ir liaudies draugovininkai, kurie gaudydavo girtuoklius ir veždavo juos išblaivinimui. Atsirado ir gydomieji darbo profilaktoriumai dar kitaip vadinti girtųjų kalėjimais, kur uždarydavo ir „gydydavo“ darbu ir abstinencija.
Jurijus Andropovas atėjęs į valdžią taip pat norėjo sumažinti alkoholio vartojimą, bet jam nepavyko. Buvo padaryta visiškai atvirkščiai – atpiginta degtinė, kuri gavo „andropovkos“ vardą. Realių veiksmų ėmėsi M. Gorbačiovas, pamatęs alkoholio vartojimo statistiką.
Ji buvo siaubinga. Per metus kiekvienas sovietinis gyventojas, pasak statistikos, suvartodavo apie 11 litrų gryno alkoholio. Ir dar pusę tiek naminio alkoholio. Gali būti, kad šie skaičiai net truputį pamažinti, jie buvo didesni. Mokslininkai taip pat skaičiavo, kad nuo 1940 iki 1980 metų alkoholio vartojimas Sovietų Sąjungoje išaugo apie 500 proc.
Tiesa, draudimai nebuvo itin sėkmingi, žmonės rasdavo būdų išgerti, pasigerti ar gauti degtinės. Gerta ir darbe, darbo vietose nuolat vykdavo reidai ir patikros, gaudyti alkoholikai, bet tai nebuvo veiksminga.
„Tai buvo visuomenė, kur nebuvo nedarbo. Išmesdavo iš vieno, žmogus rasdavo kitą darbą, nes negalėjo veltėdžiauti. Nebuvo baimės prarasti darbą, todėl nebuvo priežasties negerti“, – sake istorikas M. Emužis.
"Gorbačiovinė" kampanija buvo masinė, bet Lietuvoje ji buvo menkesnė nei kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Rusijoje buvo ribotas alkoholis, mažinta parduotuvių, atsidaro itin didelės eilės, kuriose kildavo muštynių. Imta masiškai gerti naminukę, odekoloną, langų plovimo skystį ir kitus keistus gėrimus", - pasakojo M. Emužis.
Pasak istoriko, apsinuodijimų ir mirčių skaičius augo tarsi ant mielių, M. Gorbačiovo aplinka net ėmė spausti persvarstytu draudimus, nes daugėjo aukų, smuko lyderio populiarumas. Tuo metu ėmė sklandyti anekdotai apie generalinį sekretorių, jis vadintas mineraliniu, juoktasi, kad eilė pribaigti Gorbačiovą yra didesnė nei eilė prie degtinės.
Drausminimo vajus buvo pasiekęs tokius absurdus, kad imti kirsti vynuogynai, daužyti seni vyno buteliai, nukentėjo nemažai senų vynuogynų. Šie draudimai itin kenkė ir biudžetui, kuris tuomet buvo skylėtas dėl krintančios naftos kainos, karo Afganistane ir kitų nelaimių, užklupusių Sovietų Sąjungą.
Apie 1988 metus imta suvokti, kad šie draudimai neveikia, nutarta atlaisvinti draudimo pančius ir leisti vėl gerti tiek, kiek troško sovietinė liaudis.
