Naujai suformuotas Seimas A. Sysui atnešė karjeros permainų – jis, o ne partijos pirmininkas G. Paluckas išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos seniūnu Seime. Tiesa, pretenduoti perimti partijos vairą iš G. Palucko rankų A. Sysas nebenori; juokdamasis sako, kad yra tam per senas.
Vis dėlto jis, nors ir pripažįsta, kad G. Paluckas yra išsilavinęs ir darbštus politikas, niekaip negali suprasti, kokių savybių trūksta partijos pirmininkui, kad rinkėjai juo patikėtų, o partija įgautų naują kvėpavimą.
Dėl vieno A. Sysas tikras – G. Paluckui po nesėkmingai susiklosčiusių Seimo rinkimų derėjo pripažinti pralaimėjimą ir galbūt net pasitraukti iš pirmininkų.
Praėjusi kadencija jums bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kalbant apie jūsų santykius, buvo įtempta. Pasitraukėte iš valdančiųjų, o tuomet tapote gana kritiška opozicijos dalimi. Kokį darbą opozicijoje su valstiečiais matote šioje kadencijoje?
Mes dirbsime savo darbą, mes turime savo programą. Ją labai palankiai įvertino bent jau politologai, kadangi rinkėjai neskaito tokių dalykų (juokiasi). Tai mums reikia, vadovaujantis partijos programa, kelti siūlymus, reikalavimus.
Tikrai norėtume išlikti identiški kaip socialdemokratai, nes dėl to ir buvo frakcijoje tas skilimas, dalis liko, pavilioti postais, kartu su valstiečiais, o tai, kas buvo parašyta jungtinėje valstiečių ir socdemų programoje, tik dalis buvo įvykdyta.
Ar būtent dėl šios priežasties nenorite pasirašyti opozicijos sutarties dėl bendro darbo?
Na, nebent bus diskusijos šiandien (su A. Sysu kalbėjomės lapkričio 18 d. – aut. past.) partijos prezidiume, po dar bus ir taryba, ir kažkokia bendradarbiavimo forma gal bus sugalvota. Bet raštiško susitarimo aš tikrai nenorėčiau turėti, čia mano asmeninė nuomonė.
Nes mes mažesnieji broliai, aną kadenciją mus bandė vis priplakti prie konservatorių. Tas pats Ramūnas Karbauskis mus išvadino pimpačkiukais, konservatorių pakalikais. Tikrai nenorėčiau, kad vėl kažkokias etiketes mums kažkas kabintų.
Teisingai suprantu, kad dabar įsivaizduojate labiau savarankišką darbą opozicijoje?
Pasitarti visada įmanoma, reikia. Jeigu tai atitinka mūsų programas, ideologiją, tikrai nebus jokių ginčų – ir palaikymas, ir balsavimas kartu. Ir jeigu tai būtų valstiečių ar darbiečių projektai, kurie nesipjauna su mūsų požiūriu ir programa, – visada balsuojame.
Mes gi ir taip balsuojame Seime 85 proc. viena kryptimi už. Yra tik 5 proc. klausimų, dėl kurių verda aistros.
Tai šiek tiek daugiau apie tas aistras pakalbėkime. Naujojo Seimo darbas prasidėjo su šiokiomis tokiomis dramomis. Antradienį į Seimo vicepirmininkus pirmiausiai teikta valstiečių kandidatė Aušrinė Norkienė, o ne jūsų kandidatas Julius Sabatauskas. Po šio žingsnio sakėte, kad ketinate keršyti valdantiesiems. Kaip jaučiatės, kad valdantieji iš pradžių ignoravo jūsų kandidatą?
Matyt, žinote, kiekvienas valdantysis turi savo interesų ir turbūt skaičiuoja ėjimus. Juo labiau, kad Viktorija (Čmilytė-Nielsen, Seimo pirmininkė – aut. past.) – šachmatininkė ir tikrai pagalvoja prieš darydama ėjimą. Tai čia visiškai normalu. Matyt, jie darė kažkokius išskaičiavimus, kaip jiems naudingiau ir patogiau, o rezultatas toks, koks yra.
O ar socialdemokratai iš anksto tarėsi su valdančiaisiais, kad jūsų kandidatas J. Sabatauskas, o ne valstiečių A. Norkienė sulauktų palaikymo?
Ne, mes tik išsakėme savo poziciją, nes Viktorija buvo ne kartą susitikusi ir su konservatorių atstovais, kalbėjomės. Mes siūlėme savo kandidatą ir viskas. O kažkokių susitarimų net negali turėti. Pirmiausiai valdantieji norėjo padaryti tokius sprendimus, kad kuo lengvesni būtų ketveri metai darbo.
Smalsu, kaip ketinate spręsti opozicijos lyderio klausimą, jei nebus kažkokio bendro opozicijos susitarimo?
Nežinau. Čia, vėlgi, pirmiausiai prezidiume apie tai pašnekėsime ir nuspręsime, ar dalyvaujame ir palaikome valstiečius. Iš jų ėjo siūlymas pasidalinti. Bet, kadangi darbiečiai, liaudiškai sakant, „atšoko“ lygtai, tai dabar turbūt mūsų ir jų gali būti susitarimas. Nebent atsirastų dar kokia nors frakcija.
Tai gali būti rotacijos principu. Bet reikia tikrai pasverti – mums tai naudinga ar ne.
Turbūt nepersūdysiu sakydama, kad pastarieji keleri metai – gana įtemptas laikas LSDP. Tai ir pasitraukimas iš valdančiųjų, ir skilimas, ir pralaimėti rinkimai. Su kuo siejate šias problemas?
Pirmiausiai reikia kaltinti save. Jeigu tavęs nerenka arba tau atiduoda mažiau balsų, tai negali kaltinti veidrodžio. Turi pats prisiimti atsakomybę.
Bet savęs kaltinti juk negalite, jūs išrenkamas į Seimą nuo 1996-ųjų.
(Juokiasi) Aš irgi kaltinu save, matyt, kad gal per mažai dirbau, gal ne taip elgiausi ar ne tą dariau. Bet visumoje tai yra tam tikra krizė apskritai kairiųjų sparne visame pasaulyje, Europoje. Kai kuriose šalyse vos neišnyko apskirtai, keitė pavadinimus, slapstėsi po kitais pavadinimais socialdemokratai.
Tai, aišku, ta ideologija, kuri buvo propaguojama prieš daug metų, ji iš dalies išsisėmė. Nes, jeigu Lietuva buvo pramonės respublika, 80 proc. darbuotojų dirbo didelėse įmonėse, tai tokių šiandien nėra.
Aišku, bendradarbiavimu su profesinėmis sąjungomis, jų gausumu negalime pasigirti. Visa tai duoda tam tikrą rezultatą. Ir tas rezultatas – kad, ypač didieji miestai, kur daugiau jaunimo, visokių renginių, pramogų, kai yra atviros sienos, jaunimas galbūt labai lengvai žiūri į tuos dalykus, apie kuriuos mes kalbame – socialinį teisingumą, atlyginimus. Paima, nusiperka bilietą į vieną pusę ir to socialinio teisingumo arba atlyginimo ieško Airijoje arba Norvegijoje, ar dar kur nors.
Manau, kad čia reikia permąstyti viso žaidimo taisykles. Dirbantieji niekur nedingo, jie pakeitė veikimo formą – labai daug darbuotojų dirba visokiuose ofisuose. Reikia ieškoti, ką ir kaip galime pasiūlyti, kad ir jaunoji dalis rinkėjų atsisuktų į socialdemokratus.
Na, ir aišku, komandą reikia turėti. Mūsų ta krizė yra, kad dalis mūsų kolegų, kurie konjunktūrininkai buvo, kad jiems postas buvo svarbiau už ideologiją. Tenka labai apgailestauti, kad net du buvę partijos pirmininkai pasidavė tokiai oportunistinei ideologijai.
Galima sakyti, kad kairiuosius ištiko krizė. Bet ar tai neatrodo ironiška tame kontekste, kad kairiosios idėjos – socialinis teisingumas, gerovės valstybė – dabar net labai populiarios?
Visi dabar kalba šitomis temomis, visi dabar sulindo į centrą ir šiek tiek į dešinę ar kairę. Bet pamatiniai dalykai, kas šiandien svarbiausia žmonėms, išlieka svarbiausiais, todėl tomis natomis ir grojama.
Kaip tokiu atveju gali keistis kairioji politika, kad į savo gretas patrauktų ir rinkėjus, ir jaunimą?
Reikia surasti būdus komunikuoti su augančia karta. Mes lyg ir turime jaunimo sąjungą, daug jaunų žmonių partijoje, visokias akcijas darė, važinėjo po miestelius, bet rezultatas rodo, kad, matyt, reikia dar kažką keisti. Atsakymo aš kol kas dar neturiu.
Kaip žinia, nemažai partijų deklaruoja esančios kairių pažiūrų, bet jų vykdoma politika dažnai sako ką kita. Ar pats pasigendate kairiųjų politinių jėgų, konkurencijos?
Sutinku su jūsų žodžiais. Bet ir tie patys socialdemokratai buvo išdavę ne kartą savo rinkėją, kas prisidėjo prie partijos nuosmukio. Nes, jeigu tu teiki prieš rinkimus labai socialdemokratines idėjas – didesnį persiskirstymą, didesnius atlyginimus, daugiau teisingumo, požiūrį į darbuotoją darbo vietoje, – o po to ateini ir priimi Darbo kodeksą, kuris prieš darbuotoją ir verslui suteikia dar daugiau laisvių, tai aišku, kad rinkėjas supranta, kad tu joks kairysis.
Tu paprasčiausiai neoliberalas, kuris dalina, vadovaudamasis ta logika, kad ekonomika auga, kažkaip vieniems duosim, kitiems duosim, o kažkas paims labai daug kitų sąskaita.
Tokios klaidos buvo padarytos. Džiaugiuosi, kad tarp mūsų dar ne visi išmirė kairieji (juokiasi). Jaunoji karta auga. Labai džiaugiuosi, kad atvažiuoja daug jaunimo, kuris mokėsi, dirbo kitose šalyse ir yra kairiųjų pažiūrų. Jau yra mokslininkų, kurie nebijo šnekėti kairės temomis. Bet tas procesas reikalauja laiko. Taip greitai negali pakeisti didžiosios žmonių masės mąstymo ir supratimo.
Čia bus kankinantis laikotarpis, kai reikės suvokti, kas yra kairė, kaip ji turi komunikuoti, ir kad ji reikalinga poliniame laike, jeigu mes nenorime valstybės pakrypimo į vieną šoną.
Tai tokioms permainoms, įsivaizduoju, reikia tvirto lyderio. Bet sunku nepastebėti, kad partijos pirmininkas Gintautas Paluckas dabar išgyvena įtemptą metą. Jis nepateko į Seimą prieš metus, šiemet pralaimėjo vienmandatėje, netapo valdančiųjų dalimi, netapo nei frakcijos seniūnu, nei vicepirmininku. Galbūt jis per silpnas lyderis socdemams?
Jis tikrai stengiasi, labai daug daro, labai apsikaitęs, labai teisingai suvokia. Bet nesuprantu, kas nelimpa rinkėjui. Kokio žavesio jam trūksta, kad rinkėjas, išgirdęs tikrai labai protingas, teisingas jo mintis ir kalbas, patikėtų.
Suprantu, jeigu nebalsuoja už jį patį, tai, matyt, netiki. Įtikinimo savybių ar, nežinau, galbūt charizmos kažkokios reikia. Kartais žmogus, kuris komunikuoja žymiai blogiau ir mažiau žino, ir mažiau gali pasakyti, yra žymiai patrauklesnis už puikiai išsilavinusį, apsiskaičiusį ir pasikausčiusį žmogų.
Tada klausimas, kiek laiko socialdemokratai dar duos pasitikėjimo avansą G. Paluckui? Kada planuojate svarstyti apie lyderio kaitą?
Manau ir šiandien prezidiumas kaip tik vakare apie tai kalbės. Ko aš pasigedau iš Gintauto, kad reikia prisiimti atsakomybę pralaimėjus rinkimus. Reikia turėti drąsos pasakyti „Pralaimėjau, atsiprašau, pasitraukiu“.
O jūs pats pripažįstate, kad socialdemokratai pralaimėjo rinkimus?
Aš pripažįstu. Todėl, kad mes pralaimėjome ir nereikia čia daryti visokių matematinių išvedžiojimų. Pirmiausiai žiūrime į rinkėjų skaičių, kuris už mus balsuoja. Jeigu už mus kiekvieną kartą balsuoja mažiau, tai tendencijos yra prastos. Jeigu už mus daugiau balsuotų, tada tikrai pasakyčiau, kad mes laimėjome.
Reikia politinės drąsos pasakyti „Atsiprašau, nepavyko, stengėmės“. Ir tada partija sprendžia. Buvo juk prieš ketverius metus toks atvejis, kai pralošė partija.
Algirdas Butkevičius nenorėjo niekaip pripažinti, po to taryboje visgi prisipažino, kad pralošė, ir atsistatydino. Bet iškart taryba jį įgaliojo toliau tęsti darbą. Tas tęsimas buvo neapgalvotas, ko gero, nes buvo praloštos derybos su valstiečiais ir po to mes pasakėme, kad mes pardavėme savo idėjas, o už tai nieko negavome.
Ar pats norėtumėte stoti prie partijos vairo?
Ne, tikrai. Aš jau bandžiau, dalyvavau turbūt jau trijuose partijos pirmininko rinkimuose. Visada pralošdavau (juokiasi). Aš tą suprantu. Bet aš visada dalyvaudavau dėl demokratijos, kad arbūzą pirkti rinktumės ne iš vieno, o iš dviejų (juokiasi).
Tai visada bandžiau pakelti demokratijos lygį. Suvažiavimas dažniausiai nuspręsdavo, už ką balsuoti. Visi mes turime atsakyti, mes padarome pasirinkimus. Šiuo atveju aš tikrai, manau, per senas kandidatuoti į partijos pirmininkus. Nors, aišku, ar dar nepasiekiau nei Bideno, nei Trumpo amžiaus, ir dar galėčiau tris kadencijas dirbti ir pretenduoti į kažkokį postą pagal Amerikos standartus (juokiasi).
Bet aš manau, kad tas virsmas, kuris mūsų partijoje vyko, jis turi užsibaigti. Aišku, labai retai pasitaiko, kad iš pirmo šūvio nušauni, pataikai. Kaip žydų tauta 40 metų, aišku, nevaikščiosime po dykumą, bet tie procesai turi iš vidaus įvykti ir pajudėti reikiama kryptimi.
Algirdai, jūs Seime be pertraukų nuo pat 1996-ųjų iki dabar. Ar imtumėtės planuoti, kad ši kadencija – jūsų paskutinė?
Niekados nesakau „ne“. Nesakiau ir po praeitų Seimo rinkimų. Viskas susiklostys gyvenime, bus matyti. Reikės – tai dirbsiu, reikės – ilsėsiuos. Nes prieš rinkimus vis su moksleiviais ir įvairiomis studentų organizacijomis kalbėjome, jie manęs klausdavo, „Ką darysite, jau tiek metų prasėdėjote?“ Aš sakiau, kad būsiu profesionalus sportininkas ir dalyvausiu tik sportinėse varžybose (juokiasi).
Gyvenime yra ką veikti. Turiu jėgų, turiu noro, turiu supratimo bent jau keliose srityse. Ir stengsiuosi tas žinias panaudoti naudingai. Jeigu reikia. Jeigu nereikia, tada naudosiu kitokias žinias.
