Iš viso Lietuvoje veikia 4 prevencines vėžio programos, taip pat – širdies ir kraujagyslių ligų ir vaikų krūminių dantų silantavimo.
Pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio kviečiamos moterys nuo 25 iki 59 m. (imtinai), krūties vėžio prevencinė programa skirta moterims nuo 50 iki 69 metų (imtinai).
Tuo metu į prostatos vėžio prevencinę programą yra kviečiami vyrai nuo 50 iki 69 m. (imtinai) ir vyrai nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu.
Dėl storosios žarnos vėžio raginami pasitikrinti vyrai ir moterys nuo 50 iki 74 m. (imtinai). Širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa gi skirta vyrams nuo 40 iki 54 m. (imtinai) ir moterims nuo 50 iki 64 m. (imtinai).
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovas Šarūnas Narbutas neslėpė, kad dėl nustatytos patikrų amžiaus „lubų“ pacientai jaučiantys neteisybę. Vis dėlto, pabrėžė jis, tam tikros amžiaus ribos nėra pasirinktos atsitiktinai.
„Programos vykdomos ne pagal pacientų norus, o taip, kaip mokslas rekomenduoja. Prevencinės programos esmė ta, kad jeigu patikrintume 80 proc. tikslinėje amžiaus grupėje esančios populiacijos, aptiktumėme daugiau vėžio diagnozių nei tiesiog lauktumėme, kad žmonės ateitų pasitikrinti pavieniui jau pajutę simptomus.
Taigi viskas yra paremta ne tuo, kas geriausia pacientui, bet kiek valstybė sutaupo lėšų. Taip elgtis apsimoka labiau, nes tokiu būdu pagausime tuos pacientus, kuriems ligos nustatytos. O jei patikrinsim mažiau nei pusę, tai iš esmės išmesim pinigus“, – aiškino jis.
Įstaigos nemotyvuojamos siųsti tyrimams
Š. Narbuto teigimu, nors yra vadovaujamasi tarptautinėmis rekomendacijomis, patys pacientai yra ne kartą kėlę šį klausimą.
„Juk ne paslaptis, kad onkologinių ligų rizika susirgti su amžiumi tik auga, todėl gali atrodyti absurdiškai, kai iki 74 metų asmuo bus tikrinamas dėl storosios žarnos vėžio, o sulaukęs 75-erių jis jau į patikrą nepakliūna“, – pabrėžė POLA vadovas.
Anot jo, tokiu atveju už sveikatos patikrinimą tenka susimokėti patiems.
„Taip, Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija yra tokia, kad susimokėti nereikia, o jus gydantis gydytojas, matydamas jūsų amžiaus grupę, turi siųsti pasitikrinti ir ne pagal prevencinę programą. Visgi tokia yra teorija, o praktika kitokia – kadangi įstaiga papildomo apmokėjimo už tokį pacientą negauna, tai gydytojai ir nesiunčia.
Taigi nors ligonių kasos pabrėžia, kad už nieką mokėti nereikia, nes tai yra įskaičiuota, bet jei kiekvienas toks vyresnio amžiaus pacientas kreiptųsi į ligonių kasas ir sakytų, kad jo nesiunčia, tai iš ligonių kasų gautų atsakymą, kad gydytojas turėtų siųsti ir padaryti tyrimą, tačiau realiai nėra instrumentų gydymo įstaigas įpareigoti tą nuolat daryti“, – kalbėjo jis.
Š. Narbuto teigimu, tai gana plati diskusija, nes tuomet vertėtų kalbėti ne tik apie viršutinę, bet ir žemutinę amžiaus ribą.
„Asmeniškai netikiu, kad galėtume nuimti tą viršutinę ribą, nes tai yra ne tiek pačios valstybės apsisprendimas, kaip elgtis, bet, kaip minėjau, vadovaujamasi tarptautinėmis rekomendacijomis.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kartais ta amžiaus riba kartais tiek prasiplečia, tiek susiaurėja, kaip, pavyzdžiui, buvo prostatos vėžio atveju. Anksčiau tikrinti vyrai nuo 35 m., o dabar – nuo 50 m.
Lygiai taip pat ir žemutinė riba kelia abejonių, nes, pavyzdžiui, kaip žinoma, krūties vėžiu vis dažniau sergama jauname amžiuje. Jaunoms moterims prevencinė programa dar negalioja, jos pačios nesitikrina, o gydytojai pamatę jau trečią stadiją klausia, kur buvai, o moteriai belieka atsakyti – tai kodėl jūs niekada manęs niekur nesiuntėte?“ – svarstė pacientų atstovas.
Šeimos gydytojos indėlis – svarbiausias
Pašnekovo pastebėjimu, šioje vietoje pagrindinis pokalbis turėtų būti su šeimos gydytojais, o ne onkologais.
„Pirminis ištyrimas pagal prevencines programas priklauso nuo šeimos gydytojo. Pavyzdžiui, turime labai blogą statistiką dėl storosios žarnos vėžio, kada ir per anksti žmonės suserga, ir diagnozuojama vėlyvose stadijose. Tačiau gydytojai negalvoja, kad jaunam žmogui reikėtų pasiūlyti pasidaryti slapto kraujavimo išmatose testą. Nors jis nei yra invazinis, nei brangus.
Kita vertus, matome, kad dabartinėje sistemoje ant šeimos gydytojo pečių yra kraunama vis daugiau atsakomybių, darbo krūvis nemažėja, o pinigų nėra pridedama. Tad visko reikalauti iš šeimos gydytojų irgi neatrodo racionalu“, – kalbėjo Š. Narbutas.
Jis priminė, kad ką tik Vyriausybėje diskutuota galimybė, kad į prevencines programas žmonės galėtų eiti be siuntimo.
„Tada asmuo jau po tyrimo sugrįžtų pas šeimos gydytoją. Tai padėtų jiems sumažinti krūvį. Labai svarbi čia šeimos gydytojų edukacija, tai nėra antrinio ar tretinio lygio klausimas. Turi būti bendradarbiavimas, reikia skatinti pacientus domėtis sveika gyvensena, savo sveikatos būkle, o ne kaltinti, kad ieško ligų.
Nes jei be gydytojo siuntimo už tyrimus reikės susimokėti pačiam, tada pacientui tenka vos ne skųstis, kad tik būtų profilaktiškai patikrintas, o gydytojai tada skundžiasi, neva pacientai turi didelius lūkesčius“, – pastebėjo POLA prezidentas.
Jo manymu, galbūt vertėtų peržiūrėti ir jau prieš 20 metų nustatytas prevencinių programų amžiaus ribas.
„Per šį laiką itin daug pradėta kalbėti apie į pacientą orientuotą sveikatos sistemą. Taigi ir vertinant tyrimų amžiaus „lubas“ tai nėra į pacientą orientuotas vertinimas. Nėra atsižvelgiama, kad žmonių išgyvenamumas, žmonių gyvenimo trukmė ilgėja.
Tad tikrinimas turėtų vykti ne tik ekonominiu principu, kas labiau apsimoka sumokėti už tyrimus, kad mums atsipirktų, bet daugiau dėmesio skirti sveikatos raštingumui.
Ar tai yra normalu, kad nuosekliai sveikatą besitikrinančiam, gydytoju pasitikinčiam pacientui nustojus tikrintis pagal prevencinę programą vėliau nustatomas vėlyvos stadijos vėžys?“ – svarstė pašnekovas.
Tenka susimokėti patiems
Tai, kad asmenys, nepakliūnantys į prevencinėse programose numatytas amžiaus ribas, gali kreiptis į savo šeimos gydytoją, patvirtino ir Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovė.
„Jei gydytojas įtars ligą ir nuspręs, kad reikia daryti tam tikrus tyrimus, šie tyrimai bus kompensuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), kaip ir pagal prevencinę programą. Žinotina, kad jeigu žmogus nori pasitikrinti tik dėl to, kad taip nusprendė pats, be gydytojo sprendimo, už tyrimus susimokėti reikės pačiam“, – aiškino VLK Paslaugų ir ekspertizės kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Grigarienė.
Kartu ji pabrėžė, kad amžiaus „lubos“ nereiškia, kad jei blogai jaučiamasi ar turima nusiskundimų, pacientui nebus suteiktos paslaugos.
Prevencinėse programose gali dalyvauti privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti gyventojai.
„Amžiaus ribos nustatomos dėl to, kad būtent tam tikro amžiaus asmenims tenka didžiausia rizika susirgti, kita vertus, atrankinė patikra pagal įrodymais pagrįstos medicinos duomenis tam tikro amžiaus asmenims yra efektyviausia“, – sakė VLK atstovė.
Ji pabrėžė, kad vykdomų prevencinių programų tikslas – sumažinti sergamumą ir mirtingumą nuo šių ligų.
„Statistika rodo, kad kiekvienais metais vis daugiau žmonių ateina pasitikrinti pagal prevencines programas – kai kuriose programose metinis prieaugis yra apie 10 tūkst. daugiau pasitikrinusių arba tiek, kiek šiandien gyventojų yra Biržuose. Be to, Lietuva yra viena pirmaujančių Europoje pagal pasitikrinimą prevencinėse programose – pavyzdžiui, pagal storosios žarnos prevencinę programą“, – J. Grigarienė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad pagal daugiausiai pasitikrinusių žmonių skaičių programose, aktyvumas rikiuotųsi taip: širdies ir kraujagyslių, storosios žarnos, gimdos kaklelio, krūties vėžio, prostatos.
Primenama, kad norint pasitikrinti pagal prevencines programas, pirmiausia reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Jei žmogus yra prevencinėje programoje numatyto amžiaus – jam bus atlikti tyrimai.
Jei pacientas nepatenka į nustatyto amžiaus asmenų grupę, tačiau turi sveikatos nusiskundimų, jis irgi būtinai turi kreiptis į šeimos gydytoją. Bus atlikti reikiami tyrimai, o mokėti nereikės – tai apmokama iš PSDF. Prevencinėms programoms skirta suma pernai siekė 19,7 mln. eurų.
