Jolanta sako, kad dilgėlių sėklos yra išskirtinė gamtos teikiama gėrybė, kuri gali itin pasitarnauti stiprinant organizmą:
„Dilgėlių sėklos, neperdedu, tai super maistas. Sveikatos, geros nuotaikos ir energijos, kūno stiprinimo šaltinis, atgaivinantis po sunkių ligų, po chemoterapijų, išsekimo. Arba, kitaip žiūrint, neleidžiantis susirgti, išsekti, išsibalansuoti, vaikščioti surūgus...
Aš jas, kaip ir visas kitas žoleles vartoju profilaktiškai. Tai vieną, tai kitą. O žiemą dilgėlių sėklos jau visada ant valgomojo stalo.“
Moteris dalijasi patarimais, kaip reikia rinkti dilgėlių sėklas ir į ką svarbu atkreipti dėmesį:
„Renku jas rudeniop – rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais. Tikriausiai žinote, kad yra vyriškos ir moteriškos dilgėlės. Jos auga atskirai: moteriškių grupelė, o už kelių metrų vyriškių. Atskirti ne taip jau sunku. Vyriškos sporų šakelės ištiestos į šonus horizontaliai. Moteriškos sėklyčių kasos sunkiai nusvirusios žemyn. Moteriškos dilgėlės ir tamsiau žalios. Vyriškos su sidabriniu atspalviu.
Literatūroje apie žoleles galima rasti ir tai, kad dilgėlių sėklos yra afrodiziakas. Viduramžiais jas maišydavo su kiaušinio tryniu, pipirais ir svogūnu.
Taigi, renku tas nukarusias kasas. Būtinai su pirštinėmis, sodo žirklėmis. Kerpu visą dilgėlės viršutinę dalį, kur auga sėklytės, parsinešus namo, paskleidžiu ant drobės, palieku, kol sėklytės, pajudinus, pradeda kristi nuo šakelių – kokią savaitę, tada pirštinėmis nubraukiu, atskiriu grubiai nuo lapų.“
Tinklaraščio autorė nurodo, kad dilgėlių sėklas galima vartoti ne tik su kitais produktais, bet taip pat ir vienas.
„Lapai, jei dar sveiki ir žali, bus arbatėlėms, o sėklytės į salotas, sriubas, jogurtą, ant duonos su sviestu ar šiaip, pusę šaukštelio dienai tiesiai į burną. Ir taip iki pavasario. Mums tai puikus imuninės sistemos pastiprinimas, maistas kūnui ir smegenims ir geros nuotaikos šaltinis.
O pavasaris jau vėl pilnas kitų super maistų. Tada dilgėlių sėklyčių sezonas pasibaigia“, – dalijasi Jolanta.
