Ketvirtadienį vakare, Bernardinų bažnyčios Šv. Mykolo koplyčioje vyksta atsisveikinimas su žymia menininke Jūratė Rekevičiūte. Palydėti amžino poilsio šią optimizmu spinduliavusią kūrėją atvyko ir jos bičiuliai bei kolegos.
Atvykę žmonės daugiausiai nešė baltas kalijas. Mat tokios gėlės buvo menininkės mylimiausios.
Atsisveikinti su menininke bus galima ir rytoj, penktadienį nuo 8 iki 12 valandos. Mišios už menininkę bus aukojamos penktadienį, 11 valandą Bernardinų bažnyčioje. Amžinam poilsiui Jūratė Rekevičiūtė atguls rytoj Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Prisipažino praeitais metais
Multifunkcinė menininkė ir grafikė Jūratė Rekevičiūtė (50) dar praeitų metų rugpjūčio mėnesį prisipažino ilgai slėptą tiesą – ji serga krūties vėžiu. Tačiau visai neseniai moteriai buvo atlikta operacija, po kurios ji jaučiasi kaip niekada gerai, nors jos vis dar laukia tolimesnis gydymas.
Menininkė Jūratė Rekevičiūtė lemtingą operaciją turėjo visai neseniai – lapkričio 6-tąją dieną. Nors kai kurie po tokių operacijų ilgą laiką jaučia nuovargį, tačiau ši žymi menininkė savo energija nustebino ne vieną gydytoją.
Laukia tolimesnis gydymas
„Operacija praėjo labai gerai. Dabar laukia reabilitacija, o vėliau – penkių savaičių švytinimas. Dar kol kas nėra tikslaus medikų atsakymo, bet jie sakė, kad esu stebuklas ir tokios gyvybingos pacientės dar nėra matę“, – juokiasi pašnekovė.
J. Rekevičiūtė pasakoja, kad jau praėjus kelioms dienoms po operacijos ji norėjo keltis ir judinti rankas, nors moteriai buvo pašalinti limfmazgiai.
Menininkė jaučia didžiulį dėkingumą Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medikams – plastikos chirurgei Daivai Gudavičienei, plastikos chirurgijos skyriaus vedėjui Nerijui Jakučiui, gydytojai Justinai Vaičiūlėnaitei ir visai komandai. Nors moters teigimu, ji šiandien jaučiasi kaip niekada tobulai, vis dėlto jai reikia nepervargti ir neskubėti grįžti prie darbų.
„Sunkiausia, kad negaliu dirbti ir rūkyti (juokiasi). Jaučiuosi kaip iš naujo gimusi, medikai mane taip juvelyriškai pagamino... Taip pat jaučiu begalinį draugų palaikymą, kiekvieną dieną stebiuosi, kiek daug jų turi“, – šypteli ji.
Prisipažino vasarą
49-erių Jūratė Rekevičiūtė save vadina multifunkcine menininke ir grafike, nors tradicinės nespalvotos grafikos formos jai yra svetimos. Priešingai – jos sukurti paveikslai, interjero detalės, indai bei juvelyrika trykšta įvairiausiomis spalvomis. Būtent barokiškai įmantrios, puošnios formos yra menininkės skiriamieji kūrybos bruožai.
Autorę taip pat galima vadinti ir atspaudos meistre, nes jai yra labai svarbus spausdinimo procesas. Pastaruoju metu eksponuotose parodose autorė pristatė visiškai naujai jos išrastą – atspaudo nuo suknelės techniką.
Kita J. Rekevičiūtės ,,vizitinė kortelė“ – originalūs ekstravagantiški porcelianiniai papuošalai ir itin spalvingi dekoruoti porcelianiniai indai su asmeniniais palinkėjimais.
Nors moters nuveiktų darbų sąrašas yra iš tiesų didžiulis, vis dėlto jos biografijoje šiandien tenka įrašyti ir dar vieną skaudų punktą. Rugpjūčio 29-tąją J. Rekevičiūtė savo „Facebook“ paskyroje pasidalino itin skaudžiomis naujienomis su savo bičiuliais: „Taip, aš turiu prisipažinti. Pirmiausia – sau. Aš sergu, labai sergu. Man – vėžys“.
Kiaušinio dydžio guzas
Atrodo, kad menininkė J. Rekevičiūtė gyveno visai įprastą savo gyvenimą, puoselėjo didžiulius kūrybinius planus ir džiaugėsi kiekviena diena. Tačiau lemtingą kovo mėnesį moteris po nakties užčiuopė kiaušinio dydžio guzą krūtinėje. O štai tada menininkė suprato – reikia kuo skubiau apsilankyti pas specialistus.
„Po nakties atsirado kiaušinio dydžio guzas krūtinėje. Staiga, per vieną naktį... Gydytojai jį apžiūrėjo, atliko visus reikalingus tyrimus. Balandžio pabaigoje jau išgirdau lemtingą diagnozę“, – įtemptas akimirkas prisimena moteris.
Išgirdus gydytojus tariant lemtingus žodžius „Jums vėžys“, ne vienam pacientui akimirksniu sugriūna visas pasaulis, pro akis prabėga visi džiaugsmingiausi įvykiai, o mintyse sukasi tik didžiulis noras gyventi. Tačiau menininkė nuo pat pirmos akimirkos suprato, kad ji padarys viską, jog pasveiktų.
Pripažinti sau pačiam
Menininkė J. Rekevičiūtė atvirauja, kad sunkiausia, išgirdus diagnozę, yra išmokti pripažinti skaudžią tiesą ne kam kitam, o sau pačiam.
„Aš gal tik prieš kelias dienas jau pilnai supratau, kas įvyko. Pasakyti sau pačiam, kad sergi, prilygsta didžiausiam žygdarbiui. Kitam sakai, kad sergi, bet pats šito suvokti negali. Vis atmetinėji, tikini, kad tau taip būti tikrai negali, juk tu supermenė. Draugai irgi netikėjo, sakė, kad man tikrai taip būti negali“, – savo emocijomis dalijasi moteris ir jautriai priduria:
„Deja. Paaiškėjo, kad nesu aš jokia supermenė...“.
Nors krūties vėžio diagnozę J. Rekevičiūtė išgirdo dar balandžio mėnesį, pasakyti tai garsiai moteris ryžosi tik praėjus penkiems mėnesiams – rugpjūčio 29-ąją. Moteris tai pranešė, pasidalijusi savo nuotrauka socialinėje erdvėje. Kaip sako pati J. Rekevičiūtė, galbūt toks viešas prisipažinimas buvo pirmiausia skirtas ne kitiems, o pačiai sau.
Paviešinimas – diskusija su savimi
J. Rekevičiūtė tikina, kad jai kaip ir visiems sergantiems šia klastinga liga prireikė iš tiesų daug drąsos pasakyti savo diagnozę garsiai. Kaip ji pati sako – jos paviešinimas pirmiausia buvo diskusija su savimi.
„Ilgai nesakiau to viešai, nes galvojau, kad tai mano asmeninės problemos. Draugams pasakiau, o kitiems... atrodo nepatogu, gėda. Viduje buvo daug prieštaringų jausmų“, – neslepia žymi grafikė.
Nors dar visai neseniai menininkė nespėjo suktis rutinoje ir savo veikloje, vis dėlto liga iš tiesų sulėtino moters gyvenimo tempą. Jos paklausus, ar ji ketina kurti ir toliau, moteris tik entuziastiškai sušaukia – „Tai aišku!“.
„Negali būti jokios kitos kalbos. Kai pasveiksiu, laukia didžiulis balius su fejerverkais ir balionais. Žinoma, dabar reikia susiimti, bet su tokiu dėmesiu ir palaikymu neįmanoma nepasveikti“, – optimistiškai kalba pašnekovė.
Svajonė – Argentinoje
Ši klastinga liga neišvengiamai sulėtina bet kurio žmogaus įprastą rutiną, tačiau menininkė J. Rekevičiūtė ypač išsiskiria savo pozityvumu ir noru gyventi. Galbūt toks beribis noras pasveikti bei nuolatinė pakili nuotaika moteriai padeda savyje nešiotis didžiulį tikėjimą.
„Išgirdus diagnozę, man buvo didžiulis noras gyventi. Aš gyvensiu bet kokia kaina. Neturiu teisės palūžti, suklupti. Žinoma, būna sunkių akimirkų ir emocijų, bet iš tikrųjų varomoji jėga, vidinė energija yra tokia stipri“, – neslepia ji.
Paklausus, kokie yra artimiausi J. Rekevičiūtės planai, moteris tik nusišypso:
„Pasveikti. Iš tada išvažiuoti kurti į pačią geriausią grafikos rezidentūrą Argentinoje. Čia yra didžiausia mano svajonė“, – savo kūrybine ateitimi tiki menininkė.
