Moteris juokauja, kad jos kūną puošia visi žemynai. Anksčiau kūną marginančius raštus ji stengėsi slėpti papildomais sluoksniais drabužių ar dirbtiniu įdegiu, tačiau dabar ji kasdien stengiasi susitaikyti ir vis labiau save pamilti.
Konkrečių baltmės atsiradimo priežasčių nėra. Yra tik įvairios spėlionės. Viena iš jų – ligą gali sukelti didelis stresas. Moteris sako, kad galbūt taip buvo ir jos atveju, nes dėmės ant kūno pradėjo plisti po brandos egzaminų, įstojus į universitetą, tačiau tai tik prielaidos.
„Kraujyje nyksta melaninas, melaninas atsakingas už pigmentą ir taip nyksta pigmentas. Tai grandininė reakcija“, – į klausimą, kas yra baltmė atsako moteris.
Maža dėmelė
Vilma nežino, kada tiksliai atsirado pirmoji dėmelė. Balta žymė pasirodė netoli bambos, buvo nedidelė, tad jos nesureikšmino. Ji juokiasi, kad yra kilusi iš mažo miestelio, o ten gyvenantys žmonės nekreipia dėmesio į tokius smulkius dalykus.
„Pirmą kartą nuėjau pas gydytojus dėl šios ligos besimokydama pirmame universiteto kurse. Man buvo 19 metų. Buvo praėję jau 5-6 metai nuo pirmosios dėmelės ir jos buvo nemažai paplitusios: tarp pirštų, vidinėje alkūnių pusėje, ties kelių linkiu – visose lenkimo vietose“, – pasakoja ji.
Tačiau apsilankymas pas gydytoją jaunai merginai nepadėjo. Po apsilankymo ji jautėsi tik dar prasčiau. Vilmai atrodė, kad gydytoja pati nežinojo, ką pasakyti, nes ji tiesiog atsivertė medicinos enciklopediją ir iš jos perskaitė diagnozę.
„Kodėl, kas, kaip, kas normalu, o kas ne – atsakymų negavau, bet aš daugiau ir nebesilankiau pas medikus, nes nuėjus supratau, kad aš jau buvau daugiau informacijos susirinkusi internete nei man pasakė gydytoja“, – prisimena moteris.
Gydymo nėra
Vilma pasakoja, kad tą kartą apsilankyti pas gydytoją ją paskatino internete rasta informacija apie spindulių terapiją, kuri galbūt galėtų padėti. Tad merginą vedė viltis, kad jai pasiūlys šį gydymą ir jos odos išvaizda pasikeis, tačiau gydytoja apie tai net neužsiminė.
„Vėliau pati daugiau pasiskaičiau apie tą terapiją ir pamačiau, kad tai yra gana abejotinas dalykas. Man pasirodė, kad tai nėra geras sprendimas, nes taikant tą spinduliavimą reikia gerti vaistus, kurie slopina organizmo imunitetą. Pagalvojau, kad gal aš geriau pabūsiu su tomis dėmėmis“, – šypsosi ji.
Pati vis daugiau informacijos ieškodama ji pamatė, kad mokslininkai dėl šios ligos nesuteikia daug vilties, juose nurodoma, kad gydymo tiesiog nėra. O ir medicininiu požiūriu, jokių grėsmių gyvybei ar sveikatai baltmė nesukelia. Baltos dėmės tiesiog plinta ir plečiasi, kol galiausiai visas kūnas tampa visiškai baltas.
„Populiaresnėje literatūroje dar buvo siūloma pirkti brangius kremus, gerti morkų sultis arba vartoti folio rūgštį. Morkų sultis ir folio rūgštį išbandžiau, nes bet kuriuo atveju jie yra naudingi, o nuo kremų susilaikiau“, – su plačia šypsena pasakoja ji.
Bandydavo uždengti dėmes
Dabar keistų žvilgsnių Vilma sulaukia vis mažiau. Ji pasakoja, kad niekada nėra buvę taip, kad ją užkalbinę žmonės klaustų apie odą. Tačiau vaikų klausimai yra neišvengiami, tad į juos paprasčiausiai atsako, kad nudegė per ilgai buvusi saulėje.
„Draugės sūnus mane kiekvieną kartą bara, kad aš vėl nepasitepiau kremu nuo saulės ir įdegiau. Mažam vaikui nepaaiškinsi, kad čia yra liga ir taip tiesiog yra, tad visada jį išklausau ir atsakau, kad taip, pamiršau, bet kitą kartą jau tikrai pasiimsiu“, – juokiasi ji.
Tiesa, pačiai Vilmai reikėjo daug laiko ir pastangų, kad galėtų susidraugauti su savo oda. Pradėjus atsirasti vis daugiau dėmių, ji stengėsi jas nuslėpti.
„Bandžiau savaiminio įdegio kremus tepti, kol tos dėmelės buvo nedidelės. Niekada nenešiojau marškinėlių ar suknelių be rankovių, ant petnešų. Maudymosi kostiumėliai pas mane visada buvo vientisi. Dėmėms atsiradus kirkšnyse aš ant maudymosi kostiumėlio pradėjau dėtis sportinį sijoną. Taip dariau gal 10 ar daugiau metų.
Seniau būdavo, kad nesvarbu, kaip vasara bebūtų karšta, bet su sijonais ar suknelėmis visada nešiodavau pėdkelnes, kad nesimatytų dėmių. Keliai atrodė kaip nubalnoti. Dėmės matėsi ir per pėdkelnes, bet tas papildomas medžiagos sluoksnis buvo svarbus psichologiškai“, – prisimena Vilma.
Viskas pasikeitė, kai Vilma suprato, kad visą gyvenimą nuslėpti savo ligos nepavyks. Be to, sijonas ant maudymosi kostiumėlio trukdė ir baseine – plaukti ilgus atstumus, kai aplink kojas pinasi sijonas, buvo labai nepatogu.
Neišsipildžiusios svajonės
Vilma atskleidžia, kad dėl savo ligos nuoširdžiai verkė tik du kartus. Pirmasis buvo po pokalbio su gydytoja, o antrasis, kai liga pasireiškė ant veido.
„Dėl baltmės verkiau du kartus: pirmąjį kartą po apsilankymo pas gydytoją. Tuomet mane pamačiusi gydytoja griebėsi už galvos ir pradėjo mane apraudoti, kad kokia aš jauna, kokia graži ir jau tokia liga.
Antrą kartą verkiau, kai važiuojant su draugais į Krymą pamačiau, kad išryškėjo dėmės ant veido. Labai to nelaukiau. Tada sėdėjau priekinėje keleivio sėdynėje, pasižiūrėjau į veidrodėlį ir pamačiau, kad atsirado baltos dėmės aplink lūpas. Man upeliais pradėjo tekėti ašaros. Draugai nesuprato, o aš negalėjau paaiškinti“, – pasakoja ji.
Moteris pasakoja, kad dėl ligos ji pamiršo ir vieną iš savo svajonių. Mokydamasi mokykloje ji ilgą laiką svajojo apie aktorės karjerą. Ji juokiasi, kad ir kitaip negalėjo būti, kai nuo pat mažų dienų buvo užkelta ant scenos, tačiau ligai progresavus norėjosi nukišti save į kamputį, kuriame niekas negalės jos pastebėti.
Dabar Vilma organizuoja renginius, veda mokymus, tad kartais jai atsidurti dėmesio centre tenka. Po vieno iš tų kartų prie jos priėjo mergina, kuri norėjo padėkoti. Tai nebuvo keista, nes žmonės dažnai prieina padėkoti už renginį, tačiau tas kartas buvo kitoks. Mergina papasakojo, kad jos mama irgi serga baltme, tačiau bijo rodytis viešumoje. Ji padėkojo Vilmai už drąsą būti savimi.
Išskirtine nesijaučia
Nors draugai dažnai jai kartoja, kad jos neįsivaizduoja be ant jos kūno esančių raštų, tačiau ji pati išskirtine savęs nelaiko.
„Dažnai stengiuosi net pamiršti tai. Žinoma, kiekvieną dieną matau save veidrodyje, bet bandau nematyti ligos. Nėra taip, kad jausčiausi labai faina ir išskirtinė. Paskutiniu metu man vis daugiau kalbėti apie tai tenka. Tai nėra labai paprasta, bet stengiuosi priimti tai, kaip iššūkį.
Esu girdėjusi ne vieną atvejį, kai žmonės turintys šią ligą stengiasi neiti iš namų, bet yra ir žmonių, kurie tikrai tuo didžiuojasi. Man norisi kalbėti ne dėl to, kad pati labai didžiuočiausi, bet todėl, kad yra žmonių, kurie blogai dėl to jaučiasi, kad jiems būtų šiek tiek geriau“, – pasakoja ji.
Vilma jau išmoko susitaikyti su savo išvaizda, tačiau jai dar nepavyko atsikratyti visų ją persekiojusių kompleksų. Kartais pasirodo mažos smulkmenos, kurios tarsi sugrąžina į tuos laikus, kuomet Vilmai norėjosi slėpti savo kūno dėmes.
„Atostogauju kalnuose, kur nereikia eiti į barus ar gulėti prie jūros. Taip tarsi išvengiu to, kur nesijaučiu labai komfortiškai. Sportinėje aplinkoje yra visai kiti prioritetai, čia nėra tikslo parodyti, koks esi gražus ar pademonstruoti naują suknelę.
Atrodo, kad ir susitaikiau su liga, bet vis tiek važiuodama į kalnus, pasiimu maskuojantį pieštuką veidui, nors atrodo, kad ten tikrai niekam neturi rūpėti, kaip atrodo mano veidas“, – sako ji.
