Prie Viduržemio jūros atostogaujanti Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė šypsosi, kad tai tėra tik trumpas pabėgimas svetur tarp visos gausybės darbų.
„Oras – fantastika, karšta, gera, gražu, viskas – super. Trečiadienį jau būsiu darbe, nes artėja miesto šventė, pilna darbų: ir pasiruošimai įvairūs, ir gatvių keliai asfaltuojami, reikia pačiai būti vietoje.
Iš tiesų vasarą būna pats darbymetis, žiemą yra kur kas lengviau pabėgti pailsėti, nes nėra tokių darbų, kurie vyksta čia pat, gyvi. Vis tiek turi būti ta kontrolė“, – šypsosi pasakodama.
„Ir džiaugsme, ir skausme, ir varge“
Be to, spontaniškas sprendimas išvykti trumpų atostogų šiemet sutapo ir su itin gražia data. Liepos 18-ąją Živilė ir Jonas Pinskus mini 25-ąsias vestuvių metinės, kurios yra įvardijamos sidabrinėmis.
„Mums tai yra labai didelė šventė“, – sako Živilė.
Beje, paminėti šią gražią sukaktį sutuoktiniai planavo kiek kitaip, tačiau jų planus pakoregavo šiemet užklupusios sveikatos bėdos – Živilės žandikaulio trauma ir netikėta Jono kelio operacija.
„Iš tikrųjų planas buvo kitoks. Norėjome padaryti didesnę šventę, dėliojomės kitokį planą, tačiau po mano traumos ir vyro netikėtos operacijos teko viską atidėti. Tačiau vyras sako, negi būsime namuose, verčiau sugalvokime ką nors ir štai taip ekspromtu išėjo šioks toks pabėgimas dviese. Važiuoti paskatino ir vaikai, tad taip ir nusprendėme nulėkti, pasibūti“, – paaiškina Ž. Pinskuvienė.
Kiek anksčiau tv3.lt skaitytojams Širvintų merė buvo užsiminusi, kad tenka laukti gydytojo sprendimo, ar neprireiks daryti operacijos dėl patirtos žandikaulio traumos. Pasiteiravus, kaip šiuo metu jaučiasi politikė, moteris pasakoja sulaukusi puikių žinių:
„Operacijos nereikės, viskas puikiai tvarkosi. Esu puikių medikų rankose, tad situacija visai nebloga. Vyras taip pat jau ramentą yra padėjęs į šoną, gydytojas sakė, kad gali važiuoti, vaikščioti, treniruotis ir mankštintis.
Kartu su vyru pasijuokiame vienas į kitą žiūrėdami ir sakome, kad turbūt ne veltui prieš 25 metus sakėme priesaikos žodžius, kad „ir džiaugsme, ir skausme, ir varge – visą laiką kartu“. Taip ir einame vienas kitą paremdami, palaikydami, tačiau čia tik toks periodas.
Gyvenime per 25 metus periodų buvo visokiausių: ir pakilimų, ir kritimų, ir skausmo, ir vargo, ir džiaugsmo, visko. Tačiau tai yra gyvenimas ir tikriausiai, kad būtent tai mus ir sustiprino. Kiekvienas žmogus pro tą praeina, kiekviena šeima, tačiau vieni išbandymus atlaiko, o kiti – ne. Svarbiausia yra jausmas, pagarba, meilė.“
Meilė – raktas į pilnavertę laimę
Kalbėdama apie santykių stiprumą, Ž. Pinskuvienė teigia, kad tie, kurie tikina, jog meilė trunka vos trejus, penkerius, ar septynerius metus, tikėtina, jog tikros meilės jausmo dar nėra patyrę.
Ji pasakoja, kad sėdėdami prie vakarienės stalo ar pusryčiaudami su puodeliu kavos, kartu su vyru jie pasišneka, jog per šiuos 25-erius metus tarpusavio meilės ryšys tik dar labiau sustiprėjo.
„Meilė nėra tik drugelių skraidymas pilve, tai – absoliuti pagarba, supratimas, vienas kito palaikymas, ir visai kitoks požiūris į gyvenimą. Nežinau, kas yra sėkmingi ar nesėkmingi santykiai. Jie priklauso nuo dviejų žmonių.
Pirmasis dalykas yra meilė, o jeigu jos nėra, gali klijuoti ką nori, vaikščioti šilkiniais naktinukais, daryti vakarienes žvakių šviesoje, tačiau be abipusės meilės nebus gerų santykių. Šioje meilėje telpa absoliučiai viskas: pagarba, supratimas.
Iš tiesų visada sakau, kad gyvenime man labiausiai pasisekė, nes turiu nuostabų žmogų, iš kurio jaučiu meilę ir po 25 metų. Ne tik meilę, tačiau ir pagarbą kaip moteriai, kaip vaikų motinai. Abipusis supratimas ir meilė šiuo metu yra dar stipresnė. Galbūt ji kažkiek kitokia, tačiau ji yra“, – dalinasi Živilė.
Pasiteiravus, ko per šiuos sidabrinius metus santuokoje moteris išmoko iš savo vyro, atsakydama į klausimą Ž. Pinskuvienė atvira, kad jos ir Jono charakterio būdas – labai skirtingas, tačiau jie vienas kitą priimą tokį, koks yra ir niekaip nebando pakeisti.
„Mano vyras yra labai ramu, išlaikytas diplomatas, o aš esu ekspresyvi, karšta, greitai užsideganti, tačiau jeigu ir pykstamės, tai pykstamės ilgiausia dvi minutes, kadangi vis tiek būnu kalta ir nusileidžiu, nes jis – žemaitiško charakterio, nusileisti – negali (juokiasi). Aš tą supratau ir priimu.
Galime pyktis, nešnekėti parą, dvi, tačiau kas iš to? Po dviejų parų juk ir vėl kalbėsime. Aišku, kartais mano moteriškumas viršija ribas ir tokiais atvejais vyras prieina, apkabina ir sako: „Mergyte, apsiramink.“ Suprantu, kad jau per daug užlipau ant galvos, nebejaučiu ribų ir perlenkiau lazdą“, – šypsosi pasakodama apie konfliktų sprendimą šeimoje.
Pašnekovė sako, kad pykčiai jų poroje neužsilaiko dėl vienos paprastos priežasties – mokėjimo vienas su kitu kalbėtis apie tai, kas patinka ir nepatinka. Ji pasakoja, kad visuomet kartu susėdę su vyru pasikalba apie tai, ką galvoja, koks elgesys vienas kitam yra nepriimtinas ar nemalonus.
Pasak Živilės, tai puikiai suveikia ir ateičiai, kuomet kažką darydamas ar sakydamas prisimeni sutuoktinio žodžius apie tai, kas jam buvo ne itin malonu ar privertė nemaloniai pasijusti:
„Vyras manęs nesukontroliuoja tik vienoje vietoje – esu aštresnė, o jis – ramesnis, todėl iki pat dabar manęs prašo mažiau kritikuoti ar kažką daryti. Tačiau, vėlgi, kiekvienas esame žmogus ir jis manęs nesistengia pakeisti. Esu tokia, kokia esu ir aš jį priimu tokį, koks jis yra. Tokį žmogų sutikau ir jis man labai tiko. Abiem tiko ir viskas.“
Be to, Ž. Pinskuvienė priduria, kad dalinti santykių pamokas yra ne jos būdui. Tai – be galo sudėtinga, kadangi kiekvienam yra savas kelias. Vis dėlto, ji nesupranta tų porų, kurios giriasi apie mėnesius laiko trunkančius nekalbadienius.
„Ką tai reiškia? Tai yra labai blogai, nes reikia kalbėtis, kadangi gyvenimas eina toliau, tęsiasi. Kas iš to, kad nekalbėsime parą, dvi, po jų juk ir vėl teks bendrauti. Per tą parą laiko pyktis lieka savyje, žmogus nuodija save. Gyvenimas yra trumpas ir gražus, todėl reikia jį imti ir nugyventi gražiai, taikiai“, – sako ji.
Reikšminga staigmena
Šiandien, minėdami sidabrines vestuvių metines, Pinskai planuoja praleisti ir romantišką vakarą. Įdomu tai, kad koks jis bus – Živilė kol kas nenutuokia. Moteris pasakoja sulaukusi tik paraginimo pusė 19 val. vakare pasipuošti bei pasidažyti.
„Supratau, kad kažkaip paminėsime, kai išgirdau vyrą ir vaikus organizuojant. Mačiau, kad kažkas darė tvarką. Bet kaip suprantu, kadangi vestuvės sidabrinės, tai jaučiu, kad iš vyro sulauksiu tikriausiai sidabrinio žiedo (juokiasi). Aš taip jaučiu!“ – šypsodamasi pasakoja apie planus vakarui moteris.
Paklausta, o ką planuoja dovanoti vyrui, Ž. Pinskuvienė juokauja, kad ji pati vyrui yra ne kas kita, o dovana:
„Vyrui dovanų neplanavau. Dovanos yra smulkmenos, kurių per 25 metus nesureikšminome. Dažnai vienas kitam pasakome, kad esame vienas kito dovana. Dovana yra ir tai, kad gyvenimas bus suvedė, kad susitikome ir galime būti kartu. Už tai nėra nieko brangiau.
O kad kažkas laukia supratau, nes vyras pasakė, kad 18:30 val. pasidažyčiau. Žinote, dažniausiai išvykus atostogų kiekviena moteris nori pailsėti nuo makiažo, o jis turbūt žino, kad norėsime nusifotografuoti, ar dar ką. Tad ir liepė pasidažyti, pasipuošti.“
Pokalbio pabaigoje pasiteiravus, ko norėtų palinkėti sau kaip porai ateitį, Širvintų merė net nedvejodama atsako, kad ir šiandieną vienas kitam jie linkės tik vieną – sveikatos.
„Visąlaik sakome, kad viską galima išgyventi, gyventi be daug ko, tačiau vienas dalykas visada bus svarbiausias – sveikata. Aišku, kartais pasišnekame, kad norėtume ir anūkų, kadangi vaikai – dideli, suaugę, gyvena savo gyvenimus, tačiau suprantame, kad šiuo metu jaunimas yra visai kitoks. Jie siekia karjerų, nori pakeliauti, pagyventi, todėl anūkų dar nenusimato. Gyvensime ir džiaugsimės laime kol kas dar dviese“, – nusišypso Živilė Pinskuvienė.
Gerbt gali už kitus dalykus bet ne už išvaizdą.
Prieš rinkimus labai jau pradėjo save visur kišti.
Atgrasi kažkokia charizmos nulis.