Su iššūkiais susidūrė ne tik ministras, bet ir artimiausia jo aplinka. Šešeriais metais jaunesnė A.Verygos sesuo Onutė Verygaitė (39) sako, kad karantino iššūkiai jų šeimą sustiprino dar labiau, o brolio ir sesers ryšys tvirtėja kone kasdien.
Apie tai, koks jausmas turėti garsią pavardę ir kodėl nuo Aurelijaus ir Onutės pomėgių žilsta jų mama, naujienų portalui tv3.lt papasakojo šiuo metu Kaune gyvenanti O.Verygaitė.
Didžiuojasi savo pavarde
Moteris prisipažįsta niekada neturėjusi minčių slėpti savo pavardės. Tiesa, kai buvo ištekėjusi, jos pavardė buvo kita, tačiau dabar ji ir vėl – Verygaitė ir tuo didžiuojasi.
„Kai mano pavardė buvo kita, žmonės mažai identifikavo, o dabar, vos išgirsta, paklausia, ar esu Aurelijaus sesuo. Tada pastebi ir mūsų fizinius panašumus. Su šia pavarde aš nešu atsakomybę, stengiuosi nesumenkinti brolio autoriteto.
Dažniausiai žmonės, kurie mane užkalbina, paprašo perduoti broliui linkėjimus, išreiškia palaikymą.
Nors socialiniuose tinkluose dažnai ūžia nemalonūs ar net menkinantys komentarai brolio atžvilgiu, tačiau mes tiesiogiai niekada su tuo nesusidūrėme.
Su broliu ir jo šeima dažnai atostogaujame, būna, kad prieina žmonės ir paprašo nusifotografuoti“, – pasakoja O.Verygaitė.
Skaudžiausia – mamai
Nors moteriai niekada nekilo mintis ir noras atrašyti į piktus komentarus socialiniuose tinkluose, ji atvira – jos ir Aurelijaus mama itin skaudžiai išgyveno pilamą purvą ant tuometinio sveikatos apsaugos ministro. Karantino laikotarpis buvo bene sunkiausias visai šeimai.
„Komentarų pati niekada neskaičiau, tačiau mūsų mama skaitydavo, mes su broliu pergyvendavome dėl jos sveikatos. Primygtinai bandėme atkalbėti ją neskaityti niekų.
Skaudžiausias yra neteisybės momentas. Juk mes pažįstame brolį iš labai arti ir būdavo labai pikta, kai negali kažkaip atsakyti, pakomentuoti, nes visa tai būtų tiesiog beprasmiška.
Iš tiesų, pirmųjų karantinų metų buvo daug įtampos – buvo labai skaudu žiūrėti, kaip nepelnytai buvo bandoma sumenkinti tau artimą ir brangų žmogų.“
Išskirtinis ryšys
Onutė sako, kad su broliu sutaria idealiai, o paklausta, ar tokie patys santykiai buvo ir vaikystėje, moteris tik šypteli: „Mūsų brolio ir sesės pora yra unikali. Mes nei karto nesame susipykę ir susimušę. Mes labai mylime vienas kitą.
Mes net automobilius vienodus vairuojame, plaukiojame vienodomis irklentėmis – kam vargintis kažką naujo rinktis, jei vienas gali patikrinti, o kitas pasitikėti.
Mūsų ryšys yra labai stiprus, brolis labai norėjo sesės. Tarp mūsų – šešių metų amžiaus skirtumas. Pamenu, kai brolis išvažiavo studijuoti, mane net pasiimdavo pabūti su kurso draugais.
Mums nebūtina kasdien susiskambinti, kad pajustume vienas kitą. Brolis mane visada palaiko, tačiau tuo pačiu stengiamės nesikišti į vienas kito reikalus, nekalbame daug apie darbus.
Karštuoju periodu, per pandemiją, brolis buvo pervargęs, ribojome bendravimą, o jeigu ir susiskambindavome, tai šnekėdavome apie kitus dalykus, kurie mus sieja.“
Sieja ekstremalios veiklos
Aurelijų ir Onutę sieja itin atyvios veiklos ir pramogos. Nors abu ir suaugę, tačiau jų adrenalino troškulys kartais ne juokais gąsdina mamą. „Prieš daugiau nei metus brolis išsilaikė motociklo teises. Pasiūlė mane pavėžinti – sutikau, pabandžiau ir nuskubėjau laikytis vairavimo teisių.
Aš esu visiška adrenalino mėgėja. Mėgstu ir irklente plaukti, dažnai renkuosi ilgų distancijų žygius. Labai mėgstu žygiuoti miškais ir kalnais, keliauju net po 60 kilometrų.
Esu išbandžiusi povandeninį nardymą, parasparnius, o dabar įstojau ir į Šaulių sąjungą.
Iš pradžių jos nariu tapo Aurelijus, o vėliau ir aš. Norėjau pilietiškos ir aktyvios veiklos. Kai brolis pradėjo, nusprendėme, kad galiu prisijungti ir aš.
Ta patirtis mus dar labiau suartino – būna situacijų, kad net nereikia kalbėtis, tiesiog vienas kitą suprantame ir jaučiame.
Esame abu vieno būrio šauliai ir vasarą mūsų laukia šaulių sąjungos motociklų žygis per Lietuvą. Tai bus smagus laikas, kurio labai laukiame ir jau dabar organizuojame.“
Augina dvi dukras
O.Verygaitė šiuo metu yra privataus darželio-mokyklos filialo vadovė, užima vadovaujamas pareigas ir sako, kad 24 valandų paroje jai neužtenka, nes namuose laukia dvi dukros – 7 ir 14 metų mergaitės.
„Šiuo metu organizuoju naujo darželio-mokyklos filialo atidarymą, kurio vadovė esu, organizaciniai iššūkiai – ant mano pečių.
Tokia pat aktyvi yra ir mano 14-metė dukra. Dar būdama 10-ies su ja išleidome knygą vaikams „Katė plėšikė“.
Kartu su ja važinėjame po mokyklas ir pasakojame vaikams, kad kurti gali kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus. Taip pat daug kalbame apie tai, kaip svarbu tėvams pastebėti vaikų gabumą ir skatinti jų verslumą.“
