Jie ilgisi savo tėvų, juos idealizuoja ir laukia, kada šie pagaliau atvažiuos ir juos pasiims. Dauguma šių vaikų supranta, kad jų troškimui išsipildyti, greičiausiai, nebus lemta. Tačiau laukti jie nenustoja. Jie laukia stebuklo.
J. Pukienės teigimu, visi vaikai nori augti šeimoje, jos auklėtiniai – taip pat. Todėl stebuklui jiems prilygtų ir tai, jei sulauktų globėjų ar įtėvių. Didelę patirtį turinti specialistė sako, kad visi, net labai sužeisti, vaikai geba kurti ryšį su jais besirūpinančiais žmonėmis. Tapti globėju – tai tam tikra prasme gelbėti pasaulį. Reikia drąsos, kantrybės, mylinčios širdies – ir sėkmė bus garantuota.
Ko labiausiai trūksta globos namuose gyvenantiems vaikams, jūsų manymu?
Jei kalbėtume apie materialinius dalykus, tai jiems, regis, nieko netrūksta – aprengti, pavalgę, turi kur gyventi, turi savo kambarius, į mokyklas eina, būrelius lanko, į stovyklas važiuoja, į teatrus, įvairias išvykas. Tačiau jiems trūksta brangiausių žmonių – mamos ir tėčio, trūksta šeimos, trūksta žmonių, prie kurių galėtų prisirišti. Vaikų globos namuose yra darbuotojų kaita, kaip ir bet kurioje darbovietėje. Todėl stipraus ryšio su suaugusiaisiais vaikai neturi.
Kaip praktiškai pasireiškia vaikų troškimas turėti artimus žmones?
Vaikai visada labai tikisi, kad jie sugrįš į savo biologines šeimas. Jie visada labai idealizuoja savo tėvus ir galvoja, kad jie juos vieną dieną pasiims. Vaikai yra nuolatiniame laukime. Jie yra patyrę netektį, didelę netektį, praradę ne tik tėvus, bet ir artimą aplinką, namus, draugus, mokyklas. Jie yra patyrę įvairių traumų, dažnai labai didelių. Tai atsiliepia jų emocinei būsenai, daro didelį poveikį jų mintims, jausmams ir elgesiui. Jų savivertė dažniausiai yra žema.
Kaip jums atrodo, ar kita šeima galėtų jiems kompensuoti netektį, biologinės šeimos praradimą?
Tikrai taip. Galėtų kompensuoti, jei globėjai elgtųsi teisingai, jei priimtų tuos vaikus kartu su jų biologine šeima, priimtų kabutėse. Turiu galvoje, kad mintimis, viduje priimtų tai, jog vaikas savo biologinę šeimą visada prisimins ir idealizuos. Labai svarbu, kad globėjas vaikui sakytų: „taip, nepavyko tavo tėvams, sunkiose gyvenimo situacijose jie neatlaikė, bet jie nėra blogi žmonės“.
Papasakokite plačiau kaip mąsto vaikai, gyvenantys globos namuose.
Negalima vaiko akyse kaltinti jo tėvų, nes tėvų kaltes vaikas prisiima sau. Jeigu vaikui pasakoma, kad jo tėvai yra blogi, yra alkoholikai, tai vaikas galvoja, kad jis yra blogas. Ypatingai ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai egocentriški, jie visą tėvų kaltę prisiima sau. Jie galvoja: „man gyvenime blogai atsitiko, patekau į globos namus, nes aš pats buvau blogas, blogai mokiausi, dar kažkaip blogai elgiausi“.
Mokyklinio amžiaus vaikai jau užduoda sau klausimą: „kodėl aš negalėjau gimti kitokioje šeimoje, kodėl man taip nepasisekė?“ Kai jų galvoje yra chaosas, tai apie mokslus galvoti jiems sudėtinga, jų mokymosi pasiekimai dažnai prastesni. Vaikų, kurie gyvena mūsų globos namuose, raida dažnai atsilieka pora metų.
Visą tai, ką pasakiau, vaiko globėjai turi įvertinti, nes dažnai būna taip, kad jie pasiima vaiką ir kelia jam daug reikalavimų, lūkesčių, sudeda daug vilčių į vaiką. Jie galvoja, kad davė vaikui puikius namus, veda į privačią mokyklą ir vaikas turi labai džiaugtis, gerai mokytis. Bet to nėra ir jie tada nusivilia. Vaikas tiesiog nepajėgus išpildyti jų aukštus lūkesčius, nes jis dar nėra susitvarkęs su savo mintimis, jis dar nepajuto saugumo, jo galvoje dar yra chaosas. Taigi, kol mes nepadedame vaikui susitvarkyti minčių, emocijų, jausmų, negalime iš jo labai daug tikėtis.
Su kokiomis paauglių problemomis susiduriate vaikų globos namuose?
Paauglystė – nelengvas laikotarpis. Su paauglių problemomis susiduria ir biologiniai tėvai, ir mes, dirbantys vaikų globos namuose. Paauglystė – tai amžius, kai formuojasi asmenybė. Paaugliai rimtai išgyvena savo identiteto klausimą: „kas aš esu, kam aš priklausau, kur išvis aš šiame gyvenime esu?“
Į išsiskyrimą su tėvais, namais, įprasta aplinka paaugliai reaguoja dar sunkiau, nei jaunesni vaikai. Jiems būna ir depresija, kartais jie savęs nekontroliuoja įvairiose situacijose, jie patiria didelę riziką įsitraukti į alkoholio, narkotikų liūną, kriminalinį elgesį.
Kuo dažniau paaugliai (ir visi vaikai) yra kilnojami iš vienos šeimos į kitą, iš vienų globos namų į kitus, tuo silpniau reaguoja į išsiskyrimus, nes išmoksta pasinaudoti gynybiniais mechanizmais, taip siekdami apsisaugoti nuo skausmo, kurį sukelia netektis. Kuo daugiau netekčių, tuo sunkiau kurti naują ryšį, nes vaikas nepasitiki suaugusiaisiais. Vaikas galvoja, kad nors viena jo klaida ir vėl jį paliks, numes ir jis niekam nebus reikalingas. Paaugliai ypač dažnai išbando suaugusiuosius. Santykiui su vaiku, o ypač su paaugliu, kurti reikia laiko. Tai neįvyksta taip greitai, kaip tikisi globėjai.
Kitaip tariant, jūs pastebite, kad paėmę globoti vaiką, žmonės turi nerealius lūkesčius, ne visada suvokia, kokia yra realybė
Taip. Paprasčiausiai jie nori visko labai greitai, o mintys ir jausmai greitai nesusitvarko. Tam reikia laiko. Pirmiausia vaikui reikia sukurti saugumą, reikia aiškių taisyklių, būtina aiškiai paaiškinti, ko jūs tikitės iš vaiko. Vaikui gali būti visiškai nesuprantama jūsų kalba, nesuprantama, ko jūs norite, nes iš jo niekas anksčiau to nereikalavo. Globėjai turi labai kantriai vaiką įvesti į savo gyvenimą, aiškiai kalbėti, supažindinti su buitimi, laisvalaikio praleidimu. Reikia duoti laiko vaikui, ypač paaugliui, priprasti prie gyvenimo globėjų šeimoje. Kuo vyresnis vaikas, tuo to laiko gali prireikti daugiau, nes vyresnis vaikas gyvenime yra patyręs daugiau traumų.
Ar vyresni vaikai nori būti įvaikinti, ar nori sulaukti globėjų ir persikelti gyventi į jų šeimas? Ką jūs pastebite?
Visi jie nori gyventi šeimoje, visi. Tačiau vyresni vaikai, pavyzdžiui tie, kuriems jau yra 16 metų, paprastai yra praradę viltį. Jie jau sako: „ne, nebebus tos šeimos, kuri mus paimtų“. Jei visgi atsiranda tokie žmonės, kurie ryžtasi tapti jų globėjais, ir vyresni vaikai su mielu noru vyksta gyventi į jų šeimą.
Vyresni vaikai sunkiau kalba apie jausmus, apie savo emocijas. Iš tikrųjų, jie jaučiasi labai nesaugūs. Savo nesaugumą jie slepia po kapišonais, po sunertomis rankomis. Tačiau jie palaipsniui atsiskleidžia, jei suaugusieji turi kantrybės. Labai svarbu teisingai reaguoti į paauglius. Paprastai ir biologiniai tėvai susiduria su paauglių priešišku elgesiu, taigi, susiduriame ir mes. Tačiau globos namuose gyvenantys paaugliai ypatingai stipriai demonstruoja fizines ir emocines reakcijas į stresą, jiems kiekviena nežinomybė sukelia stresą.
Taigi, labai svarbu teisingai reaguoti ir nekovoti su paaugliais. Aš ir socialiniams darbuotojams sakau: „nekovokite, nes jei kovosite, tai pralaimėsite“. Reikia ne kovoti, o paprasčiausiai įvardinti vaiko emociją, jausmą: „aš matau, kad tu supykęs, aš matau, kad tu dabar susierzinęs, todėl mes dabar nekalbėkime, pakalbėsime, kai tu nusiraminsi“. Reikia duoti laiko ir atsitraukti. Tada vaikas apsiramina ir po kiek laiko gali vėl normaliai kurti santykį. Iš tikrųjų, visi vaikai gali kurti santykį, nėra nei vieno, kuris negalėtų. Nereikia bijoti globoti vyresnius vaikus, nereikia bijoti, kad jie gal nepritaps prie jūsų šeimos.
Ar dažnai jūsų centre gyvenantys vyresnio amžiaus vaikai sulaukia globėjų, įtėvių?
Nelabai dažnai. Vyresni vaikai globėjų lietuvių paprastai nesulaukia, labai retai. O įvaikinimų tai aš apskritai nepamenu. Vyresnius vaikus globoti ima užsieniečiai, daugiausia italai.
Kaip jūs tai paaiškintumėte? Kodėl lietuviai nesiima globoti, o užsieniečiai imasi?
Aiškinčiau stereotipais. Lietuviai bijo, kad vyresnis vaikas nepritaps prie jų šeimos, kad bus sunki paauglystė, kad vaikas nesimokys, bijo įvairių genetinių paveldėjimų.
Ką jūs patartumėte apie vyresnių vaikų globą galvojantiems, tačiau nesiryžtantiems žmonėms?
Dar kartą norėčiau pakartoti, kad visi vaikai geba kurti ryšį su besirūpinančiais žmonėmis, tik reikia kantrybės ir daugiau laiko, reikia atvirumo, nuoširdumo, reikia nebijoti, reikia priimti vaiką atvira širdimi, nekabinti jam etikečių: „tu toks, kaip tavo tėvai“. Be abejo, vaikai išbandys globėjus, nes jie nepasitiki, suaugę žmonės juos yra ne kartą apvylę. Iš karto jie tikrai jumis nepasitikės, bet su laiku jie tikrai „atšyla“. Ir tas „atšilimas“ tikrai yra įmanomas, nesvarbu kokių traumų vaikas yra patyręs.
