VU Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro ir perdegimo tyrimo Lietuvoje vadovė prof. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė pasakoja, koks yra profesinio perdegimo lygis Lietuvoje, kas mūsų šalyje patiria didžiausią riziką perdegti, kuo skiriasi perdegimas nuo įprastinio nuovargio ir kaip jo išvengti.
Svarbiausias požymis – ištuštėjęs energijos rezervas
Profesinis perdegimas apibrėžiamas kaip būsena, kuri kyla ilgą laiką patiriant stresą darbe.
Ilgas laikas suprantamas kaip ilgesnis nei 6 mėnesių laikotarpis. Nors perdegimas įtrauktas į tarptautinę ligų klasifikaciją, Lietuvoje (kaip ir daugumoje Europos šalių) tai nėra liga, kurią galima diagnozuoti pagal tam tikrus jai būdingus požymius. Todėl perdegimą darbe identifikuoti yra sunku. Tačiau tai padaryti gali padėti kitų šalių, kuriose profesinis perdegimas priskiriamas profesinėms ligoms, patirtis.
„Pirmas ir svarbiausias perdegimo požymis yra fizinis ir protinis išsekimas, kuris kyla po minimalių pastangų atliekant tam tikrą darbą. Kitaip tariant, kai ima atrodyti, kad viskas, ką darai, reikalauja labai didelių pastangų, kai ryte vos atsikėlus trūksta jėgų naujai darbo dienai pradėti, nes nesijauti pailsėjęs ir nebeveikia anksčiau efektyviai veikusios poilsio ar streso įveikos strategijos. Kartais žmogus nepastebi pirmųjų simptomų ir vieną dieną nubudęs tiesiog nebegali atsikelti iš lovos“, – sako VU psichologė.
Pasak jos, vėliau pasireiškia kiti perdegimo simptomai – kognityviniai sunkumai. Darosi sunku susikaupti, išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką, pasipila klaidos, pradeda erzinti net įprastos kasdienės situacijos, padidėja dirglumas. Visa tai lydi ir psichosomatiniai sutrikimai – pilvo, galvos, nugaros, raumenų skausmai, kurių negali priskirti realioms fizinėms ligoms, gydytojai jokių ligų neranda. „Tokiu atveju olandų medikai jums diagnozuotų perdegimą ir skirtų nedarbingumą perdegimui gydyti. Švedų medikai pasakytų, kad šie simptomai turi tęstis vieną mėnesį. Pakanka vieno mėnesio aiškiai išreikšto, stipraus energijos trūkumo, susikaupimo problemų ir Švedijoje jums jau gali būti diagnozuotas profesinis perdegimas“, – sako profesorė.
Kartais išvardytus požymius (ypač pirminius) galima supainioti su depresija, nerimo sutrikimais ar potrauminiu stresu, bet profesinis perdegimas yra darbo, jo aplinkos, ne kitų veiksnių sukelta būsena, todėl, jei jaučiame nenorą ir negalėjimą dirbti dėl darbo aplinkoje kylančių problemų, tai signalizuoja būtent apie profesinį perdegimą.
Perdegti darbe labiausiai rizikuoja nekvalifikuoti darbuotojai
Prof. J. Lazauskaitės-Zabielskės teigimu, nuo perdegimo darbe mus geriausiai gali apsaugoti tinakams darbo organizavimas ir mus darbe supanti palaikanti aplinka.
Net jeigu darbe yra labai daug reikalavimų, darbas yra sunkus, jame kyla konfliktų, jis mūsų neišsekins, jei mes turėsime pakankamai išteklių ir galimybių darbe. „Pavyzdžiui, galimybę savarankiškai planuotis savo darbus, kolegų palaikymą ir pagalbą, vadovo grįžtamąjį ryšį, pasitikėjimą, darbo lankstumą, galimybę augti profesiškai. Darbo aplinkoje mes turime turėti pusiausvyrą. Jeigu mes darbo krūvį galime atsverti savo autonomija, tai darbas nesekins, o motyvuos įveikti iššūkius“, – įsitikinusi prof. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Neseniai psichologė su kolegomis apklausė daugiau kaip 1000 Lietuvos darbuotojų ir palygino skirtingų profesinių grupių darbo sąlygas. Tyrėja ramina, kad perdegimo epidemijos Lietuvoje nėra – didelę ir vidutinę perdegimo riziką patiria apie 35 proc. darbuotojų. „Bet mūsų šalis vis tiek priklauso aukščiausio perdegimo lygio šalių trejetukui kartu su Japonija ir Nyderlandais“, – sako ji.
Šio perdegimo darbe tyrimo metu paaiškėjo, kad egzistuoja labai universalūs perdegimą skatinantys veiksniai, kurie nepriklauso nei nuo darbo pobūdžio, nei nuo pareigų, pavyzdžiui, tarpasmeniniai konfliktai su kolegomis ar vadovu arba darbo funkcijų neaiškumas.
„Be to, tyrimas atskleidė netikėtą faktą, kad didžiausią riziką perdegti darbe Lietuvoje patiria būtent nekvalifikuoti darbininkai, o tai lemiantys specifiniai veiksniai yra psichologinis smurtas darbe ir grėsmė prarasti darbą. Tuo tarpu aukšto lygio specialistų ir vadovų perdegimą lemiantis specifinis veiksnys, be universalaus veiksnio – tarpasmeninių konfliktų, yra darbo intensyvėjimas, kai vis daugiau reikia išmokti, suspėti, padaryti. Perdegimui nerūpi mūsų lytis, išsilavinimas – rizikuojame vienodai, bet jauni darbuotojai rizikuoja daugiau“, – apie reprezentatyvaus tyrimo rezultatus pasakoja mokslininkė.
Jauni darbuotojai, kurie turi įsitvirtinti darbo rinkoje, nėra pakankamai gerai išmokę streso įveikos strategijų, nemoka prašyti pagalbos ir gali dažniau perdegti. Su amžiumi rizika mažėja, nes geriau prisitaikoma prie darbo aplinkos, išmokstama ją atsirinkti tinkamą ir išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Kaip išvengti perdegimo?
Pirminį perdegimo lygį patiriančiam žmogui psichologė visų pirma pataria susidėlioti dienotvarkę, kad joje liktų laiko poilsiui, fiziniam aktyvumui, tinkamai mitybai. O jei energijos ir meilės darbui vis tiek neatsiranda, tai nereikia laukti šešių mėnesių, į specialistą būtina kreiptis anksčiau.
„Jei tai yra pirminis perdegimo lygis, kai mes fiziškai ir protiškai esame išsekę, tai galime kreiptis į psichologą ar į psichoterapeutą ir gydymą derinti su darbu. Bet gali būti, kad perdegimą mes pastebėsime, kai būsime nuėję toliau – jusime tai skrandžio, tai galvos, tai kitos kūno vietos skausmą, tuomet jau teks kreiptis į šeimos gydytoją, kad jis paneigtų arba patvirtintų kitą diagnozę“, – pasakoja prof. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Mokslininkės teigimu, sveikimo procesas nebūna trumpas ir lengvas, bet leidžia atsitraukti nuo darbo ir geriau permąstyti mūsų santykį su darbu ateityje, nes, vieną kartą patekus į profesinio perdegimo pinkles, į jas galima pakliūti ir vėl, jei nerasime papildomų išteklių, kurie gali mums efektyviai padėti kompensuoti darbe prarastą energiją.
„Kas nenori patirti perdegimo būsenos, gali pabandyti ieškoti išteklių galimybių ir pačiame darbe. Turėtume savęs paklausti, kokie yra reikalavimai mano darbe ir ar aš turiu pakankamai išteklių juos atsverti. Jeigu išteklių neturime, jų reikėtų visų pirma ieškoti darbo aplinkoje. Jei kažko nemoku, galbūt yra kolegų, kurie gali man padėti išmokti. Jeigu jaučiuosi vienišas, nėra su kuo pakalbėti darbe, tai galiu pakalbinti kolegas. Jei darbas tapo monotoniškas, galiu imtis naujų veiklų. Jeigu dirbu vienas ir man trūksta bendravimo bei grįžtamojo ryšio apie tai, kaip man sekasi, galbūt galiu pakalbinti kolegas ar net vadovą.
Aktyviai ieškodami, kas mums darbą gali padėti atlikti lengviau ir efektyviau, mes užkertame kelią perdegimui ir einame motyvacijos, geros sveikatos ir darbo rezultatų keliu“, – pataria psichologė.
