Socialiniuose projektuose Žilvinas dirba jau dešimtmetį. Prie „TV pagalbos“ jis prisidėjo dar tais laikais, kai jos komandą sudarė Gediminas Jaunius, Agnė Jagelavičiūtė, Jonas Stanevičius, Neringa Mažeikienė, Andrius Žemaitis, Brigita Budginaitė ir Justė Milušauskienė.
„Iš tos senosios „gvardijos“ su raudona sermėga likau vienintelis“, – juokiasi jis.
Vyras neslepia, kad karantinas dabar sulėtino darbo apsukas, privertė atkreipti dėmesį į asmens higienos taisykles darbo metu ir paskatino kasdien stebėti vėjo kryptį.
„Netapome meteorologijos specialistais, tačiau kalbindami pašnekovus stengiamės būti atsakingais tiek už jo, tiek už savo saugumą. Interviu ženkliai dažniau vyksta lauke, laikantis ne tik saugaus atstumo ir dėvint kaukes, bet ir pasirenkant pokalbio lokaciją taip, kad vyraujantis tuo metu vėjas pūstų iš šono“, – aiškina Žilvinas.
Bijojo tik kamerų
Nors nuo pirmųjų bandymų padėti „TV pagalbos“ žiūrovams praėjo daug metų, tačiau Žilvinas prisimena, kaip jautėsi tapęs gelbėtoju ir papuolęs į nesuvaidintos realybės dramas. Pasak vyro, baisu nebuvo, bet jaudulys ir nerimas pradėjus darbą buvo nemenkas. Tačiau dėl jo daugiausiai kaltės tenka filmavimo kamerai, prie kurios draugijos teko pratintis.
„Nebuvau įsitikinęs, kad sugebėsiu sėkmingai įsilieti į „TV pagalbos“ gretas. Turiu ekonomikos magistro išsilavinimą, neprastą iškalbą, tačiau pagelbėti ir patarti artimajam, draugui ar kaimynui yra ne tas pats, kaip tai padaryti dalyvaujant vaizdo operatoriui. Filmuojant atsiranda supratimas, kad siužetą stebės tūkstančiai žiūrovų.
Iki šios dienos, kurdamas istorijas, vadovaujuosi prodiuserio patarimu – įsivaizduok, kad stovi didžiausio pasaulyje stadiono viduryje, kuris talpina 200 tūkst. žiūrovų ir jie visi išsižioję laukia, ką tu jiems dabar pasakysi ir parodysi. Nors tokio stadiono dar niekas nepastatė, bet maždaug tokiais kiekiais galima matuoti mūsų laidos bičiulių auditoriją, todėl pagalbą žmonėms reikia atlikti išradingai, reikliai ir kokybiškai, nes... nes tiesiog nebus ką parodyti“, – sako jis.
Nusileidžia net „blogiukai“
Žilvinas pasakoja, kad tenka sutikti ir agresyviai nusiteikusių pašnekovų, tačiau jų agresija dažniausiai nukreipta ne į atvykusius gelbėtojus, bet į šeimos narį ar kaimyną. Tokiais atvejais tenka saugoti aplinkinius nuo smurto, pasakyti griežtesnį žodį smurtautojui, o to neužtekus – „priimti“ smurtautoją į stipraus glėbio gniaužtus.
„Jeigu nesuveikia pirmieji du paminėti veiksmai, esame priversti kviesti policijos ekipažą. Pastebėjau vieną gerą paskutinių metų tendenciją, matyt, savo darbu užsitarnavome didžiulį autoritetą net tarp taip vadinamų „blogiukų“. Jie supranta, kad atvykome ne teisti, ne smerkti, o pagelbėti ir rasti problemos sprendimą. Maloniai nustebina tokių veikėjų pasiryžimas keisti savo gyvenimo būdą, jeigu šią galimybę pavyksta pasiūlyti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Apibendrinus turėčiau pasakyti ir nelabai man pačiam malonią teisybę – aš jau per senas kažko bijoti. Kažkada, būdamas jaunesnis, į vieno „erelio“ sugniaužtų kumščių artėjimą prie mano nosies spėjau atsakyti: „Teks užmušti iš pirmo smūgio, antraip klius ir pačiam“. Pamatęs, kad baimės nėra nei lašo, greitai persigalvojo“, – prisimena jis.
Pasak gelbėtojo, dideli ir geri darbai drebančiom rankom nesidaro ir jei jau apsiimi įnešti gaivaus oro gurkšnį į apšnerkštą kai kurių žmonių gyvenimą, privalai būti pasiryžęs įvairiausiems netikėtumams.
„Nuo to, kaip reikliai mes žiūrėsim į savo atliekamą misiją, priklauso laidos herojų pasitikėjimas. Nebus pasitikėjimo, matysis dvejonės ar drąsos svyravimai, laidos dalyvių tikrai nepavyks palydėti šviesesnio ir tiesesnio kelio kryptimi. Painiuose gyvenimo labirintuose žmonėms reikia savo jėgomis pasitikinčio palydovo, kad jie taptų jo sekėjais, įsiklausytų į jo patarimus ir atsirastų noras keisti ir keistis“, – sako Žilvinas.
Sprendžia tai, ką kiti praleidžia pro pirštus
Pasak „TV pagalbos“ žvaigždės, projekto pamatai laikosi ant šeimų, porų ar kaimynų noro kažką keisti savo gyvenime.
„Jeigu valstybinės, socialinei atskirčiai mažinti įpareigotos institucijos atliktų savo darbą kokybiškai, mes būtumėme bedarbiais. Negalime tikslingai burnoti ant visų. Yra be galo daug valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų, kurios yra susiję su socialiniais visuomenės gyvenimo aspektų sprendiniais.
Nuo institucijos vadovo ir kolektyvo labai priklauso ar į problemas bus žiūrima formaliai ir nomenklatūriškai, užsidedant taip vadinamą varnelę, ar iš tikro jiems rūpės besikreipiančių žmonių reikalai. Mes vykstame ten, kur yra kažkas kažkam blogai ir rečiau tas „trumpas sujungimas“ įvyksta dėl nežinojimo, bet dažniausiai viso ko priežastis būna aplaidus valdininkų požiūris į visuomenės skaudulius ir problemas, nekompetencija ir nenoras dirbti“, – mąsto gelbėtojas.
Vis dėlto, į daugelį situacijų, kol jų nesiima „TV pagalba“, yra žiūrima pro pirštus. Tiek darbo metu, tiek asmeniniame gyvenime, Žilvinas pastebi taisytiną tendenciją, kad valstybės tarnautojai, iš dalies dėl savo vargano atlyginimo, linkę daryti viską, kad nedarytų nieko.
„Interesantams jie sugeba suformuluoti ir atsiųsti krūvas raštų, išnaudoti visus įmanomus delsimo terminus, vietoje asmeninės atsakomybės už tos problemos sprendimą. Kiekviena situacija, kuri nepatenka į tarnautojų kompetencijos rėmus, būna mėtoma, lyg karšta bulvė.
Besiskundžiantys gyventojai sulaukia atsakymų – kreipkitės ten ir ten, ne mūsų atsakomybės ribos ir pan. Kita kontora atrašo identiškai – reikėjo raštu kreiptis ne pas mus, o ten ir ten.
Čia kalbu apie tuos atvejus, kai tą atsirašinėjimą pavyksta iššifruoti ir suprasti esmę. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai raštuose nebūna logikos, tiesiog padrikų sakinių kratinys, kuris, išvertus į žmonių kalbą, reikštų – „Ne tavo nosiai, žmogeli, suprasti kokiose aukštumose sklando mūsų mintys, nes esi gimęs šliaužioti ir skraidyt nesugebėsi“. Lieka žmogus su didele nosimi ir, prieš nušokdamas nuo tilto, paskambina į televiziją“, – sako Žilvinas.
Padėjo už vištas į kalėjimą patekusiam jaunuoliui
Tačiau karūnuoti savęs vieninteliais, Žilvinas nesiima. Pasak jo, dažnai iki absurdo privestas situacijas nušviečia ir kitos laidos, tik vienos tai daro su humoru, o kitas renkasi rimtą, informacinį formatą.
„Džiugu, kad dalį visuomenės bėdų pavyksta išspręsti, tiesiog problemą paviešinus. Vienas nesenas pavyzdys iš mūsų darbo praktikos. Prieš kelis mėnesius filmavom siužetą, kuomet kurčnebyliui jaunuoliui, už dešimt pavogtų vištų, buvo skirta reali trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nors jaunuolio tėvai nukentėjusiajai visą žalą sumokėjo, ji jokių pretenzijų neturi.
Lygiai tuo pačiu metu vyko kitos rezonansinės bylos svarstymas, kurioje jaunuolis įžūliai ir žiauriai sužalojo merginą, mergina patyrė seksualinę prievartą. Teismo sprendimai šiais skirtingais atvejais yra sunkai suvokiami, tendencingi ir labai dviprasmiški“, – apgailestauja jis.
Maža detalė privertė įsimylėti
Filmuojant praėjusių metų sezono „TV pagalbos“ pristatymą, visi žurnalistai pristatė savo šeimas. Ne išimtis ir Žilvinas. Tą kartą jis pristatė savo žmoną Ramunę ir dukrelę. Kalbėdami apie vienas kitą vyras ir žmona negailėjo gražių žodžių bei teigė, kad jie nepadeda vienas kitam, nes tiesiog viską daro kartu.
Žilvinas sako, kad visa tai tiesiog gaunasi natūraliai, nes jie yra pakankamai panašūs ir jiems malonu rūpintis vienas kitu.
„Mūsų santuoka ir vienam ir kitam nėra pirmoji. Turbūt nebūtume priėmę sprendimo tuoktis, jeigu nebūtų vidinio pajautimo, kad tai tau skirtas žmogus. Sutampa požiūris į gyvenimo vertybes, mūsų pomėgiai labai panašūs. Ramunei patinka sodininkystė, daržovių auginimas. Jinai yra puiki vaistažolių žinovė.
Mano gyvenimas irgi neatskiriamas nuo gamtos. Mėgstu žūklauti, esu aktyvus aplinkosaugininkas. Šie mūsų hobiai labai dažnai persipina. Kai matau su kokiu žmonos užsidegimu ir meile sėklos užglostomos žemėje, man didelė garbė ir malonumas pabūti jos talkininku – sukasti lysvę, aptverti daržą, palaistyti,nupjauti žolę ir pan. Mano žūklės aistrą ji pati gerai pažįsta. Kai per pirmą pasimatymą jos automobilio bagažinėje išvydau meškerę, buvau nuginkluotas ir patiestas ant menčių“, – šypsosi jis.
Kaip nesusipykti?
Nei Žilvinui, nei Ramunei tai nėra pirmoji santuoka, todėl vyras sako, kad jie abu pasimokė iš anksčiau padarytų klaidų, tačiau jokių taisyklių ar sąlygų vienas kitam nenustatinėja.
„Jausmų į stalčiukus nesudėliosi, todėl nesinorėtų, kad santykiai pasiektų tokią prastą būklę, kad reikėtų laikytis suderintų taisyklių. Daug vidinių elgsenos taisyklių padiktuoja buvusios gyvenimo klaidos, todėl stengiamės jų nekartoti. Pagarba vienas kitam, ištikimybė, meilė gamtai ir pilietiškumas mums yra svarbios vertybės“, – sako gelbėtojas.
Pasak vyro, pats geriausias būdas spręsti šeimoje kilusius konfliktus yra – prie jų neprieiti.
„Pas visus būna nuotaikų kaita, neretai jaučiame nuovargį, bet mokame tokiose situacijose pabūti „sugertukais“. Jeigu užsiplieskiu aš, žmona protingai nusileidžia ir išveda iš emocinio vulkano būsenos, jeigu jos nuotaikų kaita nustelbia protą, tenka man pasistengti neatsakyti tuo pačiu.
Patarimas kitoms poroms. Jeigu matote, kad žmona pyksta, švelniai apkabinkite ir pašnibždėkite į ausį: „Aš žinau, brangioji, kad tu dabar nori susipykti, bet tau nepavyks, nes labai tave myliu net tada, kai tu pyksti“, – šypteli Žilvinas.
Dėl pažinties dėkoja televizijai
Prieš susipažindamas su Ramune, Žilvinas jau buvo išgyvenęs dvejas skyrybas, todėl buvo sau pasakęs, kad daugiau niekados nesusituoks. Tačiau praėjus šiek tiek laiko, viltis, surasti naują gyvenimo žmogų, įsižiebė iš naujo.
„Tą viltį įžiebti man padėjo šis projektas. Iki mūsų pažinties, bent keletą sykių kartojosi štai tokia situacija... Kalbinu vyresnio amžiaus moterytę, pokalbio metu į temą įvyniojamas pasakymas „lyg tarp kitko“: „Jūs toks fainas ir protingas, ech, gaila kad mano dukrelė jau į užsienį už anglo nutekėjo, būtinai supirščiau“.
Kitą sykį identiška situacija kartojasi vėl: „Taip laukiau jūsų atvažiavimo, norėjau supažindinti su savo dukra. Manau, jūs vienas kitam labai tiktumėte, tačiau užvakar gavo gydytojos darbą Vokietijoje ir vakar išskrido“, – pasakoja jis.
Tačiau Žilvinas pagalvojo, kad kada nors bent viena moteris nespės „pabėgti“ iki jų atvykimo į iškvietimą.
„Taip ir nutiko. Vieną dieną ėmiau interviu iš moters, dar tuomet nežinodamas, kad tai būsima uošvė. Po filmavimo, aišku „lyg tarp kitko“, ponia Vanda užsiminė apie išsilavinusią, išmintingą ir dailią savo dukrelę.
Sprendžiant pagal mamos išvaizdą, aiškiai ir protingai dėliojamas mintis, galima buvo susidaryti įspūdį, kad tai tikrai ne pigus triukas norint įsiūlyti „katę maiše“. Supažindino, susitikome, patikome, pamilome ir jau šeštus metus gražiai gyvename. Uošvė dažnai būna mūsų viešnia, dažnai prižiūri ir padeda auginti dukrelę“, – pasakoja vyras.
Juokas tapęs realybę
Žilvinui „nerti“ į šią pažintį buvo labiau smalsu bei baisu. Tiesa, jis atskleidžia, kad jiems su žmona nuėjus į pirmąjį pasimatymą, abu turėjo antrąsias puses. Tačiau po pirmo susitikimo abiem kilo jausmas, kad vienas kitą pažįsta visą gyvenimą, tik anksčiau nesusitiko, todėl abu nutraukė neperspektyvius santykius ir tapo pora.
„Ramunė vėliau papasakojo antrą istorijos dalį, kuri, tikėtina, suvaidino irgi nemenką rolę, darant pasirinkimą. Praėjus nemažai laiko po skyrybų, ją mama vis pakalbindavo dalyvauti televizijų konkursuose ar šou atrankose. Ramunė labai gražiai dainuoja, bet filmavimo kamerų baimė imdavo viršų. Motina kaskart primindavo, kad štai žiūrėk, tu į atranką nenuėjai, o vat ta ar kita, žiūrėk, jau vyrą susirado.
Kai Ramunė sužinojo, kad dėl tolimesnės giminaitės bėdų, mama ruošiasi dalyvauti filmavime, išeinant mamai pro duris, juokais leptelėjo: „Vis mane kalbinai ir kalbinai eiti filmuotis, kad vyrą susirasčiau. Dabar pati eini į televiziją, tai prašau imk ir surask man ten vyrą“. Po filmavimo, mamai grįžus namo, jos pirma frazė dukrai buvo tokia: „Žinai ką, man atrodo aš tau visgi vyrą suradau“, – juokiasi Žilvinas.
Atsibučiuoja ir išvažiuoja
Dabar šeima daug laiko praleidžia kaime ir augina mažą mergaitę. Pasak Žilvino žmonos, vyras nepadeda auginti vaiko – jis augina vaiką su ja kartu. Ir buityje jis nepadeda, viską dirba kartu. Vyras sako, kad jam auginant dukrą svarbiausia perduoti tai, ką pats labai vertina ir puoselėja – jautrų požiūrį į supantį pasaulį, norą domėtis ir pažinti kūriniją, meilę žmonėms ir gyvūnams.
Paklausus, į ką panašesnė dukrelė, vyras tik juokiasi, kad jam spręsti labai sunku:
„Aš joje tokį stebuklą įžiūriu, kad objektyviai pasakyti negaliu. Metukų amžiaus būdama visiems priminė tėtį, giminės ir kaimynai sakydavo, tikra kopija. Kadangi Mila nuo pat gimimo kasdien vis gražėja ir protingėja, artėjant antrąjam gimtadieniui turėtų labiau panašėti į mamą, nei į plinkantį tėtį“.
Pačio Žilvino rytas prasideda dukrelės ruošimu į darželį ir pusryčių ruošimu šeimai, po kurių jie „atsibučiuoja ir išsilaksto“.
„Vakare paimu vaiką iš darželio, namuose laukia apsikabinimai, bučiniai ir žmonos paruošta vakarienė. Žaidžiame, dūkstame, skaitome. Išeiginėmis vykstame į Milašių kaimą, ten yra mūsų daržai ir šeimai priklausantis 23 ha Šaminio ežeras.
Ignalinos rajone pamažu kuriame poilsio ir pramogų kampelį gamtos mylėtojams. Žmona užsiima gamtine daržininkyste, visą gėrį užaugina be lašo chemijos. Privatų tvenkinį pavyko ne tik gausiai įžuvinti, bet ir suteikti jam pirmojo ežero, kuriame galioja „sugavai – paleisk“ taisyklė visoms žuvims, statusą. Po kelių metų ežeras turėtų tapti trofėjinės žūklės sinonimu. Ateinantį sezoną planuojame kviesti pirmuosius svečius.
Milai iš Milašių irgi labai patinka buvimas gamtoje – driežas, kurmis, varlė ar žaltys suteikia didžiulį pažinimo džiaugsmą. Nuo pusantrų metų jau skiria valgomus ir nuodingus grybus, pati pasirenka žemuogių, mėlynių, aviečių ar braškių“, – dukrelės žiniomis džiaugiasi Žilvinas.
Vasaros laiku gelbėtojas neatostogauja – jis ne tik augina ir laiką leidžia su dukra, bet turi ir kitų, ne ką mažiau atsakingų veiklų. Jis Vilniuje prižiūri ir žuvina Tapelių ir Juodžio ežerus ir tvarko Tapelių kraštovaizdžio draustinio aplinką.
„Surenku šiukšles, patariu poilsiautojams kaip atsakingai elgtis gamtoje, padedu žvejams sugauti gyvenimo laimikį, nes aš juk savo gyvenimo žuvį jau sugavau“, – šypsosi gelbėtojas Žilvinas.
