O tai, ką mes patyrėme vienoje iš Vilniaus senamiesčio maitinimo įstaigų, su pirmu mano sakiniu nieko bendro neturi. To sostinėje būti neturėtų.
Apžvalga
Tad Vilniaus senamiestis ir kažkada mano lankyta „Amatininkų užeiga“. Prieš penkerius metus aš juos įvertinau 3/5. Tie, kas norės susipažinti su ta apžvalga, ją ras paspaudę čia.
Interjeras per tuos penkis metus nepasikeitęs, manu, taip rašydamas nesuklydau. O ir kam keisti? Medis visais laikais vidinėms erdvėms suteikdavo jaukumo. Tad ilgai neklaidžioję išsirenkame stalelį kiek nuošaliau nuo atskiros patalpos, kurioje šurmuliavo vyrų kompanija.
Buvome labai išalkę, tad nusprendėme pradėti nuo užkandžių, o vėliau, kiek pasistiprinę, būtume užsisakę ir pagrindinius patiekalus.
Meniu pasirinkimas
Kaip atpažinti padavėją, kuris dirba lyg robotas, yra keli būdai. Vienas iš jų – stebėti ką jis patiekia jums ant stalo. Ir jei prie užkandžių padavėjas be įrankių dar atneš ir duonos, vadinasi jog jo mąstymo procesoriai dar neatnaujinti ir jis nemąstydamas neša visiems staleliams tą patį.
Šiaip pas rusus yra tradicija pasitikti svečius su duona ir druska, bet jei vadovautis šiuo principu, prie duonos trūko būtent druskos. O jei tai būtų buvęs komplimentas nuo virtuvės šefo, tai prie jo trūko sviesto.
Bet pamirškime duoną ir apžvelkime mums patiektą duoną su sūriu.
Kepta duona su sūriu – 4,90 eur. Pati skaniausia duona yra vos tik iškepta ir iškart kartu su užmaišytu sūrio bei majonezo mišiniu patiekta jums ant stalo.
Ši duona nors ir vizualiai atrodė gan gerai, išties buvo tokio kietumo, kad jei vieną jos galą kirvuku pasmailintume, būtų galima ją naudoti vietoj vinių braškantiems mediniams baldams sutvirtinti.
Sūrio rinkinys prie alaus – 5,90 eur. Sūrio rinkinys savo dydžiu lenkė visus mūsų lūkesčius. Kažko panašaus už 5,90 eur mes tikrai nesitikėjome.
Ir jei ši užeiga būtų kur Kaune, netoli mano namų, tai užsimanęs vakarui sūrio prie alaus, aš į parduotuvę tikrai nevažiuočiau, o atvykčiau į „Amatininkų užeigą“, kur man už 5,90 eur dar sūrį ir supjaustytų.
Vištų sparneliai – 8,90 eur. Bet su keptais vištų sparneliais buvo viskas atvirkščiai nei su sūriu. Pirma, manau, už septynis sparnelius prašyti 8,90 eur yra kiek daugokai net Vilniaus senamiestyje. Ir jei mintis buvo to patiekalo vertę kiek sukelti kartu patiekiant morkas ir salierus, reiktų nepamiršti ir padažo.
Įdėti į padažinę pačio pigiausio parduotuvėje parduodamo pomidorų padažo gali kiekvienas. Net ir tas, kuris nieko bendro su virtuve neturi. Suprantu, kokie yra dideli kaštai gaminantis padažus patiems. Bet kodėl neįjungiama fantazija? Šiek tiek smulkinto česnako ar aitriosios paprikos ir dar smulkintų šviežių krapų – ir jau visai kitas vaizdas to paties minėto pirktinio.
Bet vėliau valgydami, supratome, kad šių sparnelių nebūtų išgelbėjęs net naminis padažas. Nes sparneliai buvo apsiplunksnavę, o plunksnos kepimo metu tik pasiraitė, bet nenudegė.
Tad sparnelių suvalgėme tik 3 vienetus. Likę buvo nunešti padavėjo, iš kurio paimant minėtą patiekalą jokios reakcijos nesulaukėme. Jei jis būtų pasiteiravęs, kas su sparneliais negerai ar kodėl mes jų nevalgėme, mes jam būtume pasakę tą patį, ką dabar surašiau šiame tekste.
Virti žirniai su spirgučiais – 5,50 eur. Bet štai žirniai buvo labai skanūs ir jų lėkštėje neliko nė vieno. Nepervirę, birūs, su mėsingais spirgučiais, būtent tokie žirniai ir turi būti patiekiami visur.
Apibendrinimas
Kadangi minėta kompanija kitoje užeigos patalpoje nė kiek triukšmo nemažino, o sakyčiau, dar labiau įsiaudrino, tai eidamas pro šalį į tualetą nusprendžiau žvilgtelėti kokias vyrai varžybas žiūri per televizorių.
Mano nuostabai, televizorius buvo išjungtas, o prie stalo sėdėjo, spėju, girti sportininkai. Bent tokią nuomonę susidariau nužvelgęs jų visų beveik panašius aprėdus. Na, jei jie buvo ne sportininkai, tai greičiausiai rengiasi toje pačioje „Adidas“ sportinių drabužių parduotuvėje. O iš rusų kalbos, kurią jie paįvairino riebiais keiksmažodžiais, supratau, kad jie greičiausiai atstovauja kažkuriai vienai iš buvusių TSRS respublikų.
Kodėl užeigos personalas apgirtusių vyrų nesudrausmino ir jų nesiliaunančios keiksmažodžių lavinos įkaitais laikė visus „Amatininkų užeigos“ klientus? Štai kur pagrindinis klausimas.
Gal užeigos konceptas orientuotis į panašią klientūrą? Bet kokiu atveju, po silpnų užkandžių ir to tragiško fono su rusiškais keiksmažodžiais, pagrindinių patiekalų nebesinorėjo. Tad paprašėme sąskaitos.
Reziumuoju. Namo grįžęs mąsčiau kada esu matęs panašią situaciją. Panašių situacijų neišvengia nė viena maitinimo įstaiga, klientai arba užsuka jau apsvaigę, ar vietoje padaugina alkoholio. Bet kitur kažkaip į tai greit reaguoja personalas, ir jei neina įsiaudrinusių svečių patiems nuraminti kviečia apsaugą.
Bendrą atmosferą tos dienos vertinu silpnu 2/5, ir nuo žemesnio balo „Amatininkų užeigą“ išgelbėjo tik skanūs žirniai su spirgučiais.
Naujienų portalui tv3.lt susisiekus su „Amatininkų užeigos“ administracija ir pasiteiravus komentaro, šie trumpai pridūrė, kad komentaras būtų toks:
„Taip būti neturėtų.“
Apžvalgos autorius: Riebus Katinas
