„Po tokių laidų, kaip „Lietuvos Garbė”, Nacionalinis transplantacijos biuras sulaukė didelio skaičiaus žmonių, apsisprendusių donorystei po mirties.
Nuo kovo 11-osios vakaro, kai buvo parodytas ir šis siužetas apie organų donorystę, jau sulaukta daugiau nei šimto sutikimų donoro kortelei gauti!
Galima sakyti, kad žmonės, kurie sutiko padovanoti savo mirusio mylimojo organus transplantacijai, padarė nepaprastai didelę dovaną beviltiškai sergantiems ligoniams ir kartu paskatino kitus pagalvoti ir pritarti organų donorystei”, – sako R. Pekarskienė.
Kai toks dovanojimo aktas paviešinamas – parodoma per televiziją ar internetinę žiniasklaidą – organų donorystės tema mūsų tautą giliai sujaudina.
Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Rasa Pekarskienė sako, kad siužetai, kuriuose artimieji atvirai papasakoja savo išgyvenimus apsisprendžiant dovanoti mirusiojo organus kitų gyvybei išgelbėti, šiltai prisimenant savo mylimą žmogų ir didžiulį skausmą atsisveikinant su juo, nepalieka abejingų ir paskatina pagalvoti, o ką gi aš pats manau apie organų donorystę.
Kovo 11-osios vakarą TV3 televizijos eteryje vykusios „Lietuvos Garbės“ ceremonijos metu „Auksinės metų širdies“ apdovanojimą gavo klaipėdietė Audronė Ignatavičė, praėjusių metų vasarą organų donorystei paaukojusi staiga ir netikėtai mirusio savo mylimo vyro Viliaus organus.
Simboliška, kad apdovanojimą jaunai našlei įteikė Klaipėdos miesto Lotynų Amerikos šokių kolektyvo „Žuvėdra“, kuriame šoko Vilius ir Audronė, vadovė Skaistutė Idzelevičienė.
„Kai mylimo žmogaus gyvybę palaiko aparatai, artimiesiems sprendimą dėl organų donorystės priimti labai sunku. Bet labai svarbu. Audronei reikėjo apsispręsti per akimirką.
Kai vyrą ir moterį sieja ypatingas ryšys, jie apie daug ką pasikalba. Vilius ir Audronė buvo pakalbėję ir apie tai, todėl Audronei buvo lengviau apsispręsti“, – kalbėjo S.Idzelevičienė.
„Pirma mintis buvo: Vilius to norėtų“, – akimirką, kai reikėjo priimti lemtingą sprendimą, prisimena Audronė. Ji tik atsiklausė Viliaus mamos, ar ji neprieštarautų šitokiam sprendimui. O anyta marčiai pasakė: „ Aš tavimi pasitikiu. Kokį sprendimą priimsi – žinau, kad tai bus geras sprendimas“.
Transplantacijai paimti jauno vyro organai gyvenimo džiaugsmą sugrąžino net šešiems žmonėms!
„Po tokių laidų, kaip „Lietuvos Garbė”, sulaukiame didelio skaičiaus žmonių, apsisprendusių donorystei po mirties. Nuo kovo 11-osios vakaro, kai buvo parodytas ir šis siužetas apie organų donorystę, jau sulaukėme daugiau nei šimto sutikimų donoro kortelei gauti!
Galima sakyti, kad žmonės, kurie sutiko padovanoti savo mirusio mylimojo organus transplantacijai, padarė nepaprastai didelę dovaną beviltiškai sergantiems ligoniams ir kartu paskatino kitus pagalvoti ir pritarti organų donorystei”, – sako R. Pekarskienė.
Praėjusią savaitę donoro korteles gavo ir 211 žmonių, kurie sutikimą donorystei po mirties pasirašė po kitos jautrios laidos apie dvynukų susilaukusią mamą, kuriai buvo atlikta inksto transplantacija.
Šioje laidoje nuomonę dėl organų donorystės pasakė žinomi žmonės – Arūnas Valinskas ir Gabrielius Liaudanskas – Svaras.
„Visuomenės nuomonę formuojantys žmonės turi ypatingą svorį – jų žodis yra svarbus dėl to, kad organų donorystė – jautri sritis, kalbame apie mirtį ir po jos vyksiančius dalykus. Apie tai ne visi drįsta kalbėti. Todėl žymių žmonių nuomonė labai svarbi ir svari”, – sako R. Pekarskienė.
Jei norite pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti, tai padaryti galite čia: http://ntb.lrv.lt/kaip-isigyti-donoro-kortele
Prisiminė lemtingą dieną
Audronė su ašaromis akyse prisiminė tą dieną, kai futbolo aikštėje ištikusią vyro nelaimę: „Man paskambino ir aš iš karto vykau į ligoninę. Jo dar nebuvo. Mačiau, kaip atvyko greitosios pagalbos automobilis su Viliumi. Jam buvo atliekama kardiograma, vėliau jį perkėlė ant neštuvų ir nuvežė į reanimaciją.
Gydytojai mane ramino, guodė. Atvyko ir mano pažįstamas medikas, kuris net tą dieną nedirbo. Jis buvo šalia, tačiau netrukus jis pats man pasakė, kad Viliui išsiliejo į smegenis kraujas.
Vis tiek tikėjau, kad viskas bus gerai. Klausiau, ką galime padaryti, tačiau man buvo pasakyta, kad Vilius paniro į trečio lygio komą. Paprašiau įleisti pas jį, tačiau visi žinojome, kad niekuo negaliu jam padėti“, - su ašaromis akyse pasakojo našle likusi jauna moteris.
Sulaukė lemtingo skambučio
Šokių klubo „Žuvėdra“ vadovė Skaistė Isdelevčienė prisiminė, kad Vilius su Audrone susipažino šokių ansamblyje, draugavo aštuonerius metus, iš kurių ketverius praleido santuokoje.
„Greta šokių, Vilius mėgo ir futbolą. Tą nelemtą dieną jis ruošėsi varžyboms. Po 8 minučių, praleistų aikštėje, jis sukniubo. Atvyko greitoji“, - prisiminė S. Idzelevičienė.
Viliaus žmona prisimena, kad lemtingo skambučio iš ligoninės sulaukė ankstų rytą. „Po nakties sulaukiau skambučio. Tai buvo baisiausias skambutis, kai man buvo pasakyta, jog reikia kviesti kunigą.
Reanimacijoje yra lankymo valandos, aš per jas gulėjau apsikabinusi vyrą. Kai iki mirties liko kelios valandos, man gydytojai pasakė, kad nieko nebebus ir jis neišgyvens.“
Priėmė ypatingą sprendimą
Būtent tada Audronei reikėjo priimti ypatingą sprendimą. Jai buvo pasiūlyta paaukoti vyro organus vardan kitų žmonių gyvybės. „Manęs paklausė, ar sutinku, kad organai būtų padovanoti. Nebuvo prievartos, buvo paprastas klausimas.
Atsiklausiau Viliaus mamos, ji pasakė, kad manimi pasitiki ir palaiko mano sprendimą“, - kalbėjo klaipėdietė.
Padovanoti Viliaus organai išgelbėjo 6 gyvybes. Iš jo kūno buvo paimta viskas, kas buvo įmanoma: 2 ragenos, 2 plaučiai, 2 inkstai, kepenys, širdis, kasa.
Audronė ir likusi Viliaus šeima niekada nesužinos, kam padovanoti organai, mat įstatymas griežtai draudžia susipažinti su recipientais.
Paskutinis Audronės atsisveikinimas su vyru Viliumi – jautri žinutė socialiniame tinkle ir nufilmuotas įrašas, kuriame matyti, kaip ant pievos nusileidžia lėktuvas, į jį, specialiame konteineryje, atnešami Viliaus organai ir lėktuvas pakyla į orą kartu su mirusio vyro širdimi bei kitais gyvybiškais svarbiais organais.
Laiškas suvirpino širdis
Po vyro mirties savo paskyroje socialiniame tinkle našle likusi Audronė Basytė - Ignatavičė pasidalijo graudžiu atsisveikinimo su sutuoktiniu laišku.
Tada ji rašė jautrų laišką, kuris suvirpino šimtus širdžių:
„Išskridai, širdele, visomis prasmėmis. Dabar suvokiau, kokia laimė ir garbė buvo būti tavo pasirinkimu ir dalimi.
Visada tave laikiau ir laikysiu nepaprastu žmogumi. Besąlygiškai mylintis sūnus, brolis, draugas, treneris ir mano vyras... buvai... Ir frazė „nepakeičiamų nėra“ šiuo atveju visai netinka. Tokių pavyzdžių ir gyvenimo mokytojų mažuma.
Savo gyvenimu ir meile išmokei suprasti, kokie nesavanaudiški galime būti, kokie atsidavę, kokie tikri ir mylintys viską aplinkui, mylintys gyvenimą.
Tavo stiprybė ir užsispyrimas iš vienos pusės ir nuolankumas iš kitos pusės lyg geriausi draugai mus lydėjo šiame gyvenimo etape. Jaučiau, jaučiu ir jausiu... mylėjau myliu ir mylėsiu. Tikėjau, tikiu ir tikėsiu tavimi amžinai.
Taip, kaip prieš Dievą esu tau prisiekusi. Visada mokėjai dalintis ir mane to mokei. Tikriausiai todėl ir buvo priimti sprendimai tokie, kokie buvo...
Ir dabar tavo neišmatuojamo gerumo dėka per savo meile ir protu nesuvokiamą auką tu gyvas ir daliniesi savo gyvybe su kitais...
Nenustosiu tavęs aukštinusi, kaip ir tikriausiai kiekvienas tave mylėjęs ir pažinojęs žmogus, draugas... Ne veltui sakoma: nepaprastų žmonių – nepaprasti likimai. Tu buvai mano, mūsų čempionas šioje žemėje, o išėjęs tapai didvyriu.
Šiuo laišku savo ir savo vyro vardu noriu padėkoti visiems tikėjusiems ir tikintiems, visiems palaikiusiems ir vis dar palaikantiems, visiems mylėjusiems ir mylintiems draugams, pažįstamiems ir mokiniams – AČIŪ. Jūsų tiek daug ir jūs visi tokie nepaprasti.
Ir tikiuosi iš šios istorijos kiekvienas rasite ko išmokti nes tai nepaprasto žmogaus nepaprasta pamoka... Mylėkit ir būkit mylimi! Branginkit ir vertinkit kiekvieną gyvenimo minutę, įvykį, sutiktą nepažįstamąjį, draugą, išgyventą akimirką, patirtą jausmą. Laikykit vienas kitą už rankos ir niekada nepaleiskit ir neapleiskit...Mūsų meile, - amžinai tave mylėsiu.“
