Niekada neišgirsite Sauliaus dejuojančio ar besiskundžiančio – jo optimizmo ir pozityvumo vertėtų pasimokyti visiems. Na ir kas, kad nelaimės metu neteko pusės kojos ir nebegali vaikščioti, į pagalbą pasitelkęs triratį jis kasdien rankomis numina apie 30 km.
Lemtingas skrydis
Tačiau tam, kad viską pavyktų suprasti geriau, verta nusikelti į S. Petkevičiaus jaunystę. Augęs ir gyvenęs Radviliškyje, jis patraukė į Šiaulius, kur baigė mokslus, o galiausiai gyvenimas nubloškė į Kauną.
„Vykau į Kauną, kad galėčiau dirbti prie lėktuvų, kadangi mane nuo pat mokyklos laikų traukė kosminio modeliavimo raketų modeliai, svajojau kažkada pasidaryti pats lėktuvą.
Kaune įsidarbinau vienoje įmonėlėje prie lėktuvų, paskui keliolika metų dirbau prie rimtesnių lėktuvų, prižiūrėdavau juos – rūpinausi technine eksploatacija, defektų šalinimu“, – pasakojo pašnekovas.
Laisvalaikiu jis konstruodavo ir pilotuodavo lėktuvus savo malonumui. Ketvirtąjį ir paskutinį surinko iš čekiškų detalių rinkinio. Užbaigęs konstrukcijos darbus 2012 m. rugsėjį, metus su juo sėkmingai skraidė. Iki lemtingosios 2013 m. liepos 28 d.
„Ore nutrūko traukutė ir užblokavo valdymą, ko pasekoje – 10 parų komoje, perpilti 25 maišeliai donorų kraujo, būnant komoje – kraujo užkrėtimas, sepsis, plaučių uždegimas.
Gydytojai vargiai davė vos vieną procentą, kad liksiu gyvas. Žmona klausdavo: „Kada rytoj galėsiu aplankyti jį reanimacijoje?“, į ką sulaukdavo atsakymo: „Koks rytoj, ar jis sulauks tos rytdienos“. Sulaukiau, liepos mėnesį bus 10 metų po avarijos“, – šypteli jis.
Ilgas laikas, praleistas ligoninėje, ne viena operacija, daugybė dienų, kurių prireikė atsistatymui – visa tai jau praeityje. Bet atmintyje išlikę viskas.
„Kai galėjau pradėti verstis ant šono, įsėsti į vežimėlį, atsargiai išvažiuoti į lauką, pamačiau, kad lauke, atsargiai judant, ir akyse šviesėja, ir galva prasivėdina“, – prisiminimais dalijosi S. Petkevičius.
Meilė lėktuvams neblėsta
Šiandien 52-ejų vyras sako, kad į įprastą gyvenimą niekada nebegrįžo, jis jau kitoks. Bet toli gražu tame nieko blogo – kaip pats sako, juk yra gyvas, gali judėti, svarbiausia, kad nieko neskaudėtų.
Nepasikeitė tik viena – niekur nedingo meilė lėktuvams: „Vos pradėjau atsargiai judėti, krutėti su vežimėliu, žmona mane pavežė iki Raseinių, pas draugą, kuris turi savo angarėlį, porą lėktuvų.
Sako: „Pabandyk, įsėstum į lėktuvą?“. Atrodo, visus galus skauda, bet kai į lėktuvą atsisėsti – nieko neskauda. Draugas uždarė gaubtą, sako: „Gal skrendam?“. O ko gi ne, pabandome, pažiūrėsime, ar likę kokios baimės. Baimės nėra, tik nepatogumas ir skausmas.“
Ilgą laiką Saulius judėjo įprastu vežimėliu, kol vieną dieną leisdamasis nuo kalniuko nugriuvo ir apsibrozdino. Tada sužinojo apie vokišką rankinį varytuvą, kurį, pritvirtinus prie vežimėlio, galima minti rankomis. „Patiko!“, – nusijuokia Saulius.
3, 5, 10, 20 kilometrų – nukeliaujamas atstumas augo kasdien. Jis skaičiuoja, kad ir 2020-aisiais, ir 2021-aisiais įveikė po 10 tūkst. kilometrų, o praėjusiais metais – net 12 tūkst. O ir pajuokauti apie tai, kad juda triračiu, Saulius turi ūpo:
„Automobiliui reikia kuro, reikia jį išlaikyti. Vaikščiojančiam reikia batų. O man nereikia nei benzino, nei batų, man reikia tik valgyti, sutvarkyti savo vežimėlį ir judėti.“
Piešė įvairius scenarijus
Nors kalbų, kaip po nelaimės pasisuks Sauliaus gyvenimas, buvo visokių. Vieni sakė, kad prasigers, tačiau nei prasigėrė, nei išvis vartoja alkoholį.
„Yra sakę: „Kaip tau, Sauliau, gerai“, kai matė, kad aš guliu arba sėdžiu. Klausdavau: „Gal keičiamės?“. Atsakymas visada buvo vienas – ne.
Dar vienas žmogus yra klausęs, ar nesigailiu, kad neužsimušiau? Baik juokus, sakau, vaje. Na ir kas, neturi kojos – vežimą pasikišai ir dar patogiau“, – dalinosi pašnekovas.
Dabar jau beveik ketverius metus S. Petkevičius gyvena pajūryje, sako, ten geresni dviračių takai. Nors, rodos, jokie takai jam nebaisūs – praėjus trejiems metams po nelaimės, savo rankomis, sėdėdamas vežimėlyje, numynė iki Kėdainių, kur vyko lėktuvų sąskrydis.
„Dar kiek laiko praėjus sugalvojau, kad reikia numinti į savo gimtąjį miestą, nuo Kauno iki Radviliškio. Dar šalnos ryte buvo, anksti išvažiavau, bet pažadą tesėjau – nuvažiavau.
Myniau ne iki mamos, draugų, bet iki Radviliškio Vaižganto gimnazijos, kurioje mokinausi, ten susitikau su savo būrelio vadovu, fizikos mokytoju Viktoru Karmonu ir savo draugu Stanislovu Algirdu Keparučiu, kuris man yra labai daug padėjęs ir iki šios dienos padeda“, – prisimindamas šypsojosi Saulius.
Ateities planai – likimo rankose
Jam persikrausčius į pajūrį, aplanko dukra, kuri važiuodama dviračiu palaiko kompaniją. Prieš kurį laiką jie kartu pasiekė rekordą, per dieną numynė 180 km – nuo Šventosios iki Nidos ir atgal.
„Bet pasakiau sau, kad daugiau taip nedarysiu, nes grįžęs jaučiau kapitalinį pervargimą“, – nusijuokia pašnekovas.
Ir pasakymas, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga, Sauliui puikiai tinka. Kai šalta, jis užsideda elektrinę šildomą kojinę, kad nešaltų pėda, termo drabužius ir važiuoja. Namuose lieka tik tada, kai dviračių takai apsnigti ir nepravažiuojami.
Tik šiandien jis jau sako nieko nebeplanuojantis – džiaugiasi šia diena. Kaip juokauja, planus ne visada dėliojamės patys:
„Planų neturiu jokių, jau užteko plano... Kaip dabar prisimenu tą liepos 28 d., tuoj turiu parskristi į aerodromėlį, atrakinti angarą. Bet prabudau po 10 parų, pririštomis rankomis, reanimacijos lovoje.
Planuoti nieko nenoriu. Reikia žiūrėti į priekį, gyventi čia ir dabar. Gali – važiuoji, negali – pasiilsi. Ką čia gali daugiau planuoti. Pasvajoti gali šiek tiek, bet planuoti – ne, nes ir be mūsų yra, kas paplanuoja.“