Apgailėtina psichuota moterėlė - matai nuskriaudė vargšę rūpestis artimaisiais. Rūpinausi savo griežta, protinga mama, kuri turėjo didžiulę gyvenimo patirtį - išmintį, ir BUVO MANO MAMA !!! Visą gyvenimą ji buvo mano VEDLĖ, pagarbos pareigai visiems ir visada įskiepitoja, meilės gamtai įgimtam jausmui puoselėtoja. Ir nesunku buvo man ją prižiūrėti, slaugyti ir paskutinius 4 metus JOS NAMUOSE, JOS įprastoje APLINKOJE. Be patogumų, be gydytojų pagalbos, tik vienai pačiai, iki ata Mamos 99,5 mėnesių amžiaus šioje Žemėje.

Įstatymas garantuoja neįgalių senukų globą jų namuose- yra žmonių, kurie nori būti savo namuose. Soc. darbuotojai ateina po 10 val. 7 kartus per savaitę. Taciau dabar pakeistas finansavimas. Sąlygos tokios, kad senukus reikia per prievartą atiduoti į senelių namus, nes išsimokėti už paslaugas jų galimybių. Klausimas: senukai patapo verslu??? Šis straipsnis irgi ta tema???
O žiniasklaida galėtų plačiau pasidomėti, kas vyksta šioje srityje! Pasidomėkit, kad senukų namų savininkai!!!

Liežuviu pamalti visi mandrus ane.
Pažiurėčiau kaip būtumėt jos vietoje, ar ilgai kentėtumėt senės užgaidas/smegenų lesima.

šita žurnalistė uždarbiauja,jau daugybę kartų verkė per radiją,ir spaudą....pati narcizė...

Tai baisu, ir tie rašantys kaip jie prižiūri,kaip myli ...taip pat yra save išaukštinantys (oi koks aš geras,nuostabus)tikiu kad ir užsikraus savo vaikams ant sprando su savo reikalavimais.prižuūrėti seną žmogų ,be galo sunku,bet jei tas senelis yra pilnam prote ,ir šitaip elgiasi yra egoistas,ir bjaurus žmogus,jei tai dėl ligos tada kas kita.

Isigime monstrai tevai nori tarnu ir suesti savo vaiku gyvenimus. Daug tevu neverti savo vaiku isvis.
Tevai susikerge patys, o uz tai vercia kenteti vaikus ir neturet, paaukot savo gyvenima. Geriau but naslaiciu, nei egoistai, narcizai tevai, kurie, kaip monstrai pavogia vaikyste.

Saunuole Milda. Mano mama irgi narcize, priverte mane ja slaugyt 15 metu, visos tarnybos ir soc mane puole. Del to susivariau sveikata, stubura, sugriuvau, nes lankytis prie pamperiuoto ir istisai klykiancio padaro sunku. Man taip gaila, kad visa jaunyste atidaviau. Vaikystes neturejau, kol kiti pramogavo, su vaikais lakste, dviraciu vazinejo, as laisciau darzus ir kolonekes po 60 kibiru i diena tasydama, malkas skaldziau, valgyt gaminau, namus tvarkiau, o mama tik gulejo lovoj ant patalo ede ir reke.
Gyvenimas, kaip kaleime buvo, geriau naslaite buvus, ka tokia motka turet.
Kodel soc tarnybos sunu neikinko slaugyt neigaliu mamu, seneliu, o dukrai vat pareiga, o sunui tai seima kurti ir gyventi reikia gi, o dukra paverciama narcizes, despotes tarnaite.
Man drauge ir vyras sake, kad jei kokiu 12m.buciau nuzudzius savo motina, tai buciau seniausiai is kaleimo isejus, nei 30m.kentet tokia, kuri senele ir mane nunuodyti bande, kaimynai isgelbejo ir as nes pastebejau, kad senele be samones, o pas mama kruva tusciu vaisto pakuociu metosi, pridejo senelei i maista vaistu, kad ta mirtu ir man, nes jai galvoj balsas taip pasake padaryt ir kaimynus sudegint norejo. Uzdare menesiui i psichiatrine uz tai ir toliau desimtmeciais kankino visus rekimais, ismatu metymais ir nesibaigianciais skundais tarnybom, bent po 4 i men rase, skunde mane, senele, kaimynus, slaugytojas, kad tos apsiverkusios atsisakydavo ateit padet. Baisios tokios motinos, kazkokios isgamos, kurios gimdosi, kad tarnus turetu, kaip ir pasake mano motka, kad mane gimde, kad tarnaite turetu ir jai dirbt nereiketu. Daug tokiu mociu siaubuniu, nieks dukru neapgina, jos pasmerktos tarnystei ir gyvenimo praradimui. Pasimokykit is mano istorijos, bekite i uzsieni, ko toliau nuo tokiu tevu, nes sues jusu jaunyste ir visa gyvenima. Dukros visuomeneje uz skudurus, tarnaites laikomos. Aciu autorei uz straipsni.

Pykau ant Tėvo, kad neišmokė gyventi, kad neišmokė pasitikėti savo jėgomis. Bet kai jis mirė. keikiau Santariškių kardiologinės reanimacijos gydytojus, kad neišgelbėjo, save, kad per mažai bendravau, kad nesupratau, kad jis augo be tėvų, traumuota vaikystė persidavė ir į mano auklėjimą...Dieve atleisk man, ir mano Tėveliui....

Kaip viskas pažįstama, pati nuo vaikystės prižiūrėjau sunkiai segančią mamą, ištisas dienas buvau kritikuojama kokia esu bloga duktė, kaip aš laukiu jos mirties. Ilgą laiką nesupratau, kad buvo taip manimi manipuliuojama. Ištrūkau iš šių spąstų tik mamai mirus. Gyvenau 37 metus ne savo, bet mamos gyvenimą. Dabar esu laimingai sukūrusi šeimą, bet savivertė labai sugadinta ir dažnai trukdo siekti tikslų.

Vaikai gyvena savo gyvenimą. Šventam rašte parašytą- ir paliks savo tėva ir motiną ir glausis prie savo žmonos ar vyro. Deja mūsų lietuviški krikščionys kartais to galimai nesuvokia.... Ar vaikas tėra tėvų tarnas? Nemanau.....Dabar ,kai turiu savo vaikus ir anūkus, manau, nieko jie man neskolingi, nei už gyvybę, nei už išauginimą,džiaugiuosi, kad jie laimingi...